Kadras iš filmo „Amerikietiška pastoralė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Amerikietiška pastoralė“ (American Pastoral, 2016) – ilgai lauktas aktoriaus Ewano McGregoro režisūrinis debiutas. Šis filmas yra pirmasis ambicingas aktoriaus žingsnis žengti režisieriaus keliu. Seniai norėjusiam užsiimti šį vaidmenį Ewanui McGregorui netikėtai atsirado pasiūlymas imtis šio didelio projekto. Filmo scenarijus sukurtas remiantis gerai žinomu Philipo Rotho romanu, 1997 m. pelniusiu Pulicerio premiją. Pradedančiajam režisieriui tai buvo didelis iššūkis – imtis tokios stiprios istorijos, dirbti su patyrusias aktoriais ir dideliu filmo biudžetu. Debiutuoti su mažesnio kalibro filmu tikėjęsis aktorius, visgi, neatsisakė jo vadybininko pasiūlymo ir ėmėsi diriguoti „Amerikietiškos pastoralės“ pastatymui.

Filmo siužetas nukelia į JAV 7-ąjį dešimtmetį, kai karaliavo hipių kontrkultūra. Įvykių centre – tobula šeima, kurios tobulas gyvenimas labai greitai sugriūna dukrai prisidėjus prie kairiųjų ekstremistų. Svarbiausia filmo ašis – tėvo ir dukros santykiai. Ir nors atskleidžiama, kaip tėvui sunku patikėti dukros nusikaltimu, pats siužetas neišvengiamai veda link to, kad ji yra kalta.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Ewanui McGregorui šis pirmasis bandymas nepavyko. Pirmiausia pati istorija yra neįtikinanti, įsijausti į ją nepadeda nei aktoriai, nei scenarijus. Buvo nemažai bandymų kurti pagal Philipo Rotho knygas, kad ir tais pačiais metais išėjęs filmas „Indignation“ (rež.  James Schamus). Tačiau šio rašytojo kūrinius nėra taip lengva ekranizuoti. Tad „Amerikietiškosios pastoralės“ scenaristas Johnas Romano suklupo ant to paties laiptelio kaip ir visi kiti. Jis siekė kuo tiksliau atkartoti knygos siužetą. Tačiau baimė šiek tiek atitrūkti ar kitaip pažvelgti į pasakojamą istoriją pavertė filmą sentimentaliu ir sausu. Nebeliko knygai būdingo savitumo ir ironijos. Philipo Rotho stilius yra iššūkis scenaristui ar režisieriui ir tiesioginis knygos supratimas neatskleidžia joje slypinčios gelmės. Tad filmas „Amerikietiškoji pastoralė“ tėra paviršutiniškas bandymas atkartoti brandžios istorijos siužetą.

Kadras iš filmo „Amerikietiška pastoralė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Aktorių vaidyba gerokai netikroviška. Ewanas McGregoras neblogai įkūnija pagrindinio veikėjo šeimos tėvo vaidmenį Švedą. Tačiau pats vaidmuo ne iki galo atitinka šio aktoriaus asmenybę, todėl jam ne visai pavyksta atskleisti viso Amerikos numylėtinio tipažo. Tuo tarpu Jennifer Connelly, vaidinanti jo žmoną Don, ir Dakota Fanning, įkūnijanti dukrą Merę, savo charakterius tiesiog rėkte išrėkia. Jiems norima suteikti skausmo ir nevilties atspalvį, tačiau tai atrodo per daug dramatiška ir pervaidinta. Rita  (akt. Valorie Curry) apskritai atrodo kaip kažkokia parodija. Jos personažas gerokai nenatūralus ir keliantis labai daug abejonių. Vienintelis Švedo tėvo vaidmuo, atliekamas Peterio Riegerto, turi tam tikro šarmo ir suteikia šiai istorijai smagios ironijos.

Rodos, 7-asis dešimtmetis turėtų spinduliuoti Woodstokiškos muzikos aura. Tačiau „Amerikietiškoje pastoralėje“ muzikos nedaug ir pastaroji ganėtinai standartinė ir dirbtinai įpinama į siužetą. Ji labiau gadina nei padeda ir taip jau ne itin tikroviškai istorijai.

Kadras iš filmo „Amerikietiška pastoralė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pats Ewanas McGregoras tikėjosi, kad pirmasis jo režisūrinis darbas bus mažo biudžeto filmas apie Škotijos gatvės vaikėzus ir jų jaunystę. Didesniam projektui šis aktorius dar tikrai nepribrendęs. Galbūt užgriuvusi atsakomybė jį išgąsdino ir neatskleidė jo talento. Galbūt. Norėtųsi tuo tikėti ir laukti antro jo filmo apie tai, kas jam yra labiau pažįstama, su kuo jis yra susitapatinęs ir dėl to galėtų įtikinamai perteikti istorijos gelmę.

„Amerikietiška pastoralė“ – tai standartiškų scenų ir banalių emocijų rinkinys, visiškai neperteikiantis Philipo Rotho genialios plunksnos stiliaus. Jei prisimename filmus apie vaikų ir tėvų santykius 7-ojo dešimtmečio Amerikoje, tai kaip įrodymą, kad įmanoma sukurti stiprų ir kokybišką filmą, reikia paminėti Miloso Formano „Atotrūkis“ („Taking Off“, 1971) – tai muzikalus ir satyriškas filmas. O ką galima pasakyti apie Ewano McGregoro debiutą – knygą skaityti verta, bet filmo, deja, geriau nežiūrėti.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mergina su principais. Kerė Pilbė“
„Du Kine“ archyvas

Kerė Pilbė – mergina turinti 185-ių balų intelekto koficientą, devyniolikmetė, kuri jau sugebėjo baigti Harvardą, cituojanti Kirkegardą ir Foucault, tačiau visiškai nesugebanti užmegzti santykių su žmonėmis. Stipriai peržengianti įprastas žmogaus proto ribas mergina neturi labai reikalingo žmogui gebėjimo prisitaikyti prie socialinių situacijų. Ir jos intelektas jai čia ne tik, kad nepadeda, bet labiau trukdo. Todėl jos psichoterapeutas duoda jai užduotį – įvykdyti penkių punktų programą, įtraukiančią draugų susiradimą ir nuėjimą į pasimatymą.

„Mergina su principais. Kerė Pilbė“ (Carrie Pilby, 2017) sukurtas remiantis  populiariu  Caren Lissner romanu, išleistu 2003 m. Tai režisierės Susan Johnson ilgametražio filmo debiutas. Ši drama jau parodytas Toronto tarptautinių filmų festivalyje. Jame vaidina indie filmų žvaigždė Bel Powley, kuri yra pažįstama iš komplikuoto ir ironiško filmo „Paauglės dienoraštis“ (The Diary of a Teenage Girl, 2015).

Kerės neįmanoma pavadinti introverte (nors yra bandymų tuo įtikinti). Ji visai nesunkiai užmezga kalbą su nepažįstamaisiais ir yra drąsi socialinėse situacijose. Tiesiog ji pasipūtusi, žino dėl savo intelekto esanti geresnė už kitus ir nesuteikia žmonijai šanso. Todėl scenarijuje veikėja vaizduojama ne visai nuosekliai. Teigiama, kad ji yra uždara ir neranda kontakto su žmonėmis, todėl neturi nei draugų, nei vaikino.

Kadras iš filmo „Mergina su principais. Kerė Pilbė“
„Du Kine“ archyvas

Visgi Kerei pradėjus vykdyti užduotis, jai tai sekasi gana lengvai. Todėl atrodo, kad ji pati mėgsta vienatvę ir neturi jokio noro megzti ryšio su kitais žmonėmis. Nėra įtikinantis jos liūdnas vienišumas, o tuo labiau numatoma depresija. Jos žodžiai terapeutui: „Kodėl žmogus negali būti nelaimingas, kas su tuo blogai?“, nuskamba visai smagiai. Tačiau esmė ta, kad Kerė visai neatrodo nelaiminga. Ji įprasta tokio žanro filmams keistuolė, kuri neturi jokio apibrėžto tikslo ir kiti, šiuo atveju terapeutas (akt. Nathan Lane), paaiškina jai, ko būtent jos gyvenime trūksta (į pabaigą pasirodo, kad, kaip visada, – vaikino).

Tačiau veikėjos šabloniškumas ne aktorės Bel Powley, o greičiau jau scenarijaus kaltė. Kaip tik pagrindinė aktorė sugeba suteikti savitų ir daugiasluoksnių spalvų Kerės personažui. Tik dėl jos talento šis filmas dvelkia lengva ironija ir bent šiek tiek įtikina (bent tiek, kad filmas tampa žiūrimu). Dažniausiai ne itin išradingi dialogai visai šmaikščiai nuskamba aktorės Bel Powley lūpose. Šios aktorės dėka jaučiama, kad Kerė, nors ir labai protinga asmenybė, tėra 19-os metų mergina, į gyvenimą žiūrinti iš šio jauno amžiaus perspektyvos.

Kadras iš filmo „Mergina su principais. Kerė Pilbė“
„Du Kine“ archyvas

Scenarijus standartinis ir būdingas eilinei romantinei komedijai su bandymu pateikti gilesnių potemių. Filme yra blogų vyrukų, kurie siekia pasinaudoti Kere, ir žavusis keistuolis kaimynas, kuris iš tiesų yra labai žavus ir gabus muzikantas (akt. William Moseley). Be to, filmui būdinga ir vos ne kiekviename tokio žanro filme atsirandantis psichoanalizės momentas: mirusi mama ir tėvas (akt. Gabriel Byrne), neskiriantis savo dukrai tiek dėmesio, kiek ji būtų verta. Tačiau su terapeuto pagalba Kerė sprendžia šias problemas, o įveikus mamos ir tėčio paliktus įspaudus, natūraliai susitvarko ir visa kita.

Šis filmas diegia tradicines moralines vertybes ir retkarčiais net jaučiasi didaktikos atspalvis, dėl ko jam pritrūksta gyvenimiško natūralumo. Humoras neretai klišinis ir atkartojantis tai, kas matyta kituose tokio žanro filmuose.

Tai tinkamas filmas ieškantiems lengvos vakaro pramogos ir romantinio žanro mėgėjams. Tačiau „Mergina su principais. Kerė Pilbė“ šabloniškas filmas, parodantis visuomenėje vyraujančius stereotipus bei neišeinantis iš tradicinės romantinės komedijos rėmų.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Prarastasis miestas Z“
„Acme Film“ archyvas

1936-aisias Lietuvoje pasirodė rašytojo, Brazilijos lietuvio, Viktoro Kropo knyga „Džiunglių paslaptys: lietuvių išeivio pergyventų nuotykių romanas“. Knygoje autorius prisimena savo ir komandos 1929-aisis vykdytą kelionę Brazilijos Amazonės upės baseino džiunglėse. Nuotykių ieškotojai tikisi rasti aukso, kelionėje jie patiria daugybę pavojų, susigrumia su priešiškai nusiteikusiomis vietinių indėnų gentimis bei užtinka 1925-aisias Amazonėje dingusios anglų tyrinėtojo Percy Fawcett ekspedicijos pėdsakus.

Tačiau ekspedicija nenusiseka, likę gyvi ekspedicijos dalyviai, tarp jų ir knygos autorius, leisgyviai ir beturčiai grįžta atgal. Prisimindami šią knygą, Viktorą Kropą galėtume vadinti pirmuoju lietuvių kilmės Amazonės tyrinėtoju. Nuo knygos pasirodymo praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams jis vis dar prisimindavo džiunglėse patirtus savo nuotykius. Tačiau atidesnis žvilgsnis į autoriaus biografiją leidžia suprasti, jog menamu ekspedicijos laikotarpiu autorius džiunglėse negalėjo būti, sekimas dingusio anglų tyrinėtojo pėdomis tebuvo jo fantazijos vaisius, o ir pati knyga, švelniai tariant, neatrodo įtikinanti. Nūnai Lietuvos kino teatrus pasiekęs naujasis režisieriaus Jameso Gray`aus filmas „Prarastasis miestas Z“ (The Lost City of Z, 2017), apie tą patį anglų tyrinėtoją Percy Fawcett, atrodo gerokai rimčiau, bet…

Nuo pat Marco Polo laikų žmones domino pasakojimai apie tolimas keliones, nepažįstamus kraštus ir jų gyvenimą. XIX-XX a. sandūroje, plintant masinei žiniasklaidai ir švietimui, šis susidomėjimas tapo masiniu reiškiniu. Arkties, vidurio Australijos ar Pietų Amerikos džiunglių tyrinėtojai įgavo žvaigždžių statusą, o jų nuotykiai prikaustydavo skaitytoju prie juos skelbiančių gausiai tiražuojamų dienraščių ir knygų puslapių. Britų pulkininkas Percy Fawcettas nebuvo išimtis.

Kadras iš filmo „Prarastasis miestas Z“
„Acme Film“ archyvas

1906-aisias metais išsiruošęs į pirmą ekspediciją – kartografuoti Brazilijos ir Bolivijos pasienio – jis jau buvo brandaus (39-erių) metų amžiaus ir matęs pasaulio. 1906-1925 jis surengė aštuonias ekspedicijas į Pietų Ameriką, kurių metu suformulavo mintį, jog giliai Amazonės džiunglėse yra išlikę pirmykščių civilizacijos, galimai net senesnių nei Didžioji Britanija, pėdsakų. Pulkininkas pasiryžo surasti dingusį šios senovės civilizacijos centrą, miestą, savotiškai artimą mitinam Eldoradui. Šį miestą jis pavadino Z. Paskutinė abėcėlės raidė – Z – tai ir paskutinė, Percy Fawcetto manymu, trūkstamos žmonijos civilizacijų istorijos dalis. Dar savo gyvenimo metais Percy Fawcettas tapo žvaigžde. Jis buvo Arthuro Conano Doyle romano „Dingęs pasaulis“ („The Lost World“, 1912) pagrindinio veikėjo – profesoriaus Čalendžerio – prototipas.

Mįslingas ir vis dar neišaiškintas tyrinėtojo dingimas 1925-aisiais džiunglėse šį populiarumą įšaldė amžiams. Nuotykių ieškotojas tapo vienu iš įkvėpimų Indiana Džounso personažui, apie jį sukurta nemažai dokumentinių filmų, rašomos knygos („Prarastasis miestas Z“ kurtas remiantis to paties pavadinimo rašytojo Davido Granno knyga). Atrodo, jog Percy Fawcetto istorija tiesiog sukurta Holivudui. Kaip pavyko ją realizuoti?

Filmo pradžioje, žiūrovas supažindinamas su pirminėmis aplinkybėmis – karininko Persio Foseto (akt. Charlie Hunnam) jau nebėra jaunuolis, turi žmoną ir sūnų, tačiau neturi užtarnavęs jokio rimtesnio apdovanojimo. Jo giminės vardas suteptas, nors jis pats puikus šaulys ir kareivis. Pasitaikiusi galimybė dalyvauti svarbioje kartografinėje ekspedicijoje į Pietų Ameriką jam reiškia viską – galimybę į paaukštinimą, gero vardo savo giminei sugrąžinimą, geresnį materialinį aprūpinimą šeimai. Netrukus žiūrovas kartu su karininku leidžiasi į jo pirmąją kelionę po Amazonę.

Kadras iš filmo „Prarastasis miestas Z“
„Acme Film“ archyvas

Neskubus tempas, gamtos garsais praturtintas epiškas ambientinis garso takelis, drumzlina žaliai-melsva džiunglių spalvų paletė, gana realistiškai pateikta kelionės kasdienybė (prakaitas, karštis, maisto trūkumas, ant beprotybės ribos balansuojantys komandos nariai, nuolatinis pavojus etc.), fantasmagoriški atradimai (operos pastatymas džiunglių viduryje įsikūrusioje fazendoje) – visa tai yra stiprioji filmo pusė.

Tačiau, žiūrovui jau pasiruošus kartu su herojumi paklysti įspūdingoje kelionėje per džiunglių ir žmogiškųjų ambicijų beprotybę (etaloninis tokios kelionės pavyzdys kine – Wernerio Herzogo  „Agirė, Dievo rūstybė“ (Aguirre, der Zorn Gottes, 1972)), jis yra staigiai ir grubiai iš jos ištraukiamas ir grąžinamas į toli gražu ne tokią įtraukiančią Londono kasdienybę. Joje – tėvo nepažįstantys Foseto vaikai, žmonos priekaištai, Karališkosios geografijos draugijos politikos vingiai. Su kita Foseto ekspedicija režisierius pasielgia panašiai – dar daugiau vaikų, dar daugiau priekaištų šeimoje, dar daugiau politikos. Galiausiai žiūrovas nukeliamas net į Pirmojo pasalinio karo apkasus. Tad filmo laikui nenumaldomai bėgant, pasidaro aišku, jog šiame filme jis džiunglėse nebus paklaidintas.

  Nors filmas trunka gerokai daugiau nei dvi valandos (tiesa, jos tikrai neprailgsta), tačiau, panašu, jog kūrėjams pritrūko laiko, jog į jas tolygiai sudėtų vieną ar du dešimtmečius trukusią Percy Fawcetto gyvenimo atkarpą. Galbūt to ir nereikėjo daryti? Kas tinka knygoje, nebūtinai gerai nugula kino ekrane. Kai kurie filmo epizodai (ypač Pirmojo pasaulinio karo epizodas) atrodo pertekliniai ir nebūtini istorijai papasakoti. Itin epizodiškas, kas kelerius metus istorijoje pirmyn vis šuoliuojantis pasakojimas kiša koją ir pačiam filmo naratyvui. Filmas galėjo tapti puikiu klasikiniu Holivudo epu, pritaikytu šiuolaikiniam žiūrovui. Tačiau epizodiškuose džiunglių segmentuose pritrūksta epiško nuotykio vyksmo, o šeimyniniuose Londono kadruose per mažai dramos ir didybės, jog jie  pretenduotų į epo kategoriją.

Kadras iš filmo „Prarastasis miestas Z“
„Acme Film“ archyvas

Įtaigi istorinė drama? Deja, tam kiša koją dėl pasakojimo netolygumo atsiradę tarpai loginiuose veikėjų paveiksluose. Pavyzdžiui, viename epizode Foseto sūnus Džekas (akt. Tom Holland) smerkia tėvą už tai, jog jis dėl savo nuotykių apleido šeimą ir motiną, o kitame jis jau garbina tėvą ir pats jį kalbina kartu leistis į Pietų Ameriką.

Egzistencinė kelionė per džiunglių ir sielos gelmes? Kaip jau minėta, šią kelionę filmas iškeitė į ne itin gilų „pasišokinėjimą“ per istorijos eskizus. Galutiniame rezultate – filmas gali patikti visiems šių žanrų mėgėjams (stipri kinematografija, puikus garso takelis ir pusėtina vaidyba tikrai gelbsti), tačiau vargu bau ar bus ilgai prisimintas nors vieno iš jų. Deja, filmo struktūra leido atskleisti tik kelis šių paskirų žanrų šablonus, o ne visą galimą jų potencialą.

Žiūrint filmą, žiūrovą apima noras grįžti į džiungles, rodytas pirmosios Foseto ekspedicijos epizode. Paradoksalu, nes vėliau sekusiuose epizoduose filmo herojus taip pat trokšta ir siekia sugrįžti į šias džiungles. Jei tai ir buvo filmo autorių idėja (vienok, postmodernu!) – sveikinimai jiems. Tačiau kitaip nei Fosetas, kuris ir dingo savo išsvajotose džiunglėse, filmas nesugeba žiūrovo paklaidinti egzistencinėje asmenybės studijos, nuotykių kelionės ar šeimyninės dramos kino tankmėje. Greičiau jau nuveda jį į gražiai išdailintą Holivudo tropinį parkelį, įsikūrusį kažkur tarp kambarėlio, kuriame Viktoras Kropas įsivaizdavo savo keliones, ir Amazonės glūdumos, kurioje nugulė Foseto kaulai.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“
„Du Kine“ archyvas

Taigi sveiki sulaukę vasaros! Sakysite, kad juk dar visai nepanašu į vasarą. Jūs klystate, nes apie prasidėjusią vasarą iš tikrųjų byloja ne atšilę orai ar prakaituoti žmonių kūnai, o mega blockbusterių sezono startas. Šiemet pirmąja jo kregžde tapo filmas Nr. 1287 iš niekada nesibaigsiančios „Marvel“ serijos – „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“.

Pirmoji jo dalis buvo šioks toks fenomenas. Ir ne tik todėl, kad uždirbo kalną pinigų. Ne, tąkart buvo eilinį sykį įrodyta, kad visai nesvarbu, kokia absurdiška yra tavo idėja. Jeigu ji gerai įgyvendinta, publika bus patraukta. Kalbantis meškėnas ir jo geriausias draugas Medis iš pirmo žvilgsnio tikrai neatrodo kaip patys patraukliausi veikėjai, bet tik iš pirmo.

Retrospektyviai (ką čia šioje visai neprotingoje apžvalgoje veikia toks protingas žodis?) žiūrint atgal galima spėti, kad „Galaktikos sergėtojų“ sėkmė slypėjo jo dvasioje. Tame filme buvo labai daug laisvės, pakankamai originalumo, jis nebuvo taip griežtai susietas su „Marvel“ kanonu. Juk veiksmas vyko kažkur toli toli. Visiškai nepažįstamoje galaktikos dalyje.

Kadras iš filmo „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“
„Du Kine“ archyvas

Be abejo, visa tai buvo režisieriaus Jameso Gunno nuopelnas. Laikais, kai didelio biudžeto filmai paprastai atrodo taip, lyg būtų sukurti vykdomojo komiteto (iš tikrųjų tai panašiai ir būna), pamatyti juostą, kurioje iš tikrųjų jaučiamas autoriaus balsas, yra kone prabanga. Kaip jam tai pavyko, aš nežinau. Gal „Marvel“ prodiuserius tiesiog labai smarkiai sužavėjo kitas jo filmas „Super“, kuriame Dvaitas iš „The Office“ daužo nusikaltėlius su veržliarakčiu ir yra išprievartaujamas Ellenos Page.

Ir štai jums iš karto didžiausia antrųjų „Galaktikos sergėtojų“ stiprybė. J. Gunnas šį kartą gavo dar daugiau laisvės, o pats filmas dar keistesnis nei pirmasis. Tačiau ar geresnis?

Kaip bepažiūrėsi, pirmoji dalis buvo gana paprasta: pagrindinis veikėjas gauna daiktą, kurio nori pagrindinis blogietis, galiausiai jis gauną tą daiktą ir grasina sunaikinti galaktiką, bet jam pasipriešina pagrindinis veikėjas ir jo naujieji draugai. Paprasta. Daug kartų matyta, bet puikiai padaryta.

Antrąjį kartą viskas gerokai komplikuočiau. Ar bent jau toks jausmas. Varomąja jėga šiame filme tampa nebe kažkokia išorinė grėsmė, o veikiau vidiniai sergėtojų konfliktai. Vienok, tai šiek tiek juokingai skamba. Juk ne apie kažkokią dramą kalbame, o apie paiką filmą su superherojais. O kaip kitaip apibūdinti tuos barnius, kurie išskaido komandą vien tam, kad ši vėliau vėl galėtų susivienyti?

Kadras iš filmo „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“
„Du Kine“ archyvas

„Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“ iš tikrųjų yra apie šeimą ir savo vietos paieškas. Chris Prattas netikėtai pagaliau suranda savo tėvą ir turi suprasti, ar jo vieta yra šalia jo. Zoe Saldana bando išsiaiškinti santykius su savo seserimi. Meškėnas Roketas privalo šiek tiek susitupėti. Youndu ieško savotiško atpirkimo. Davea`s Bautista ir mažasis Grutas tuo tarpu veikia kaip comic relief personažai. O ką jiems daugiau veikti?

Kaip ir buvo galima numanyti, šis filmas turtingesnis už pirmąjį. Visomis prasmėmis. Ne tik pinigine. Kadangi pasaulis (o tiksliau galaktika), kuriame vyksta veiksmas, ir pagrindiniai veikėjai jau pristatyti, J. Gunnas turi daug daugiau laiko su visu tuo pažaisti, išbandyti pakankamai daug naujų dalykų. Vieni jų suveikia kuo puikiausiai, kiti ne taip puikiai, bet vėliau jau nebesijaudini – filmas veidu tiesiai ant asfalto niekad nesiploja. Taip, jis vietomis vos išlaiko pusiausvyra, bet visada ją atgauna.

Taigi atgal prie to mistinio turtingumo. Antroji dalis visko turi sočiai, t. y. visų tų elementų, kurie ir pirmąją darė tokią smagią. Aktoriai charizmatiški ir puikiai parinkti. Veiksmo scenos smagios ir įtraukiančios. Dialogai šmaikštūs ir įdomūs. Visame filme išbarstyta gausybė puikaus humoro, kuris kartais subtilus, o kartais savireflektyviai nesubtilus. Galų gale, daug dėmesio skirta ir, užsienietiškai tariant, world buildingui, kurio elementams tikrai netrūksta išmonės.

„Marvel“ filmus simptomiškai kankina viena problema: pakankamai banalūs ir neįdomūs blogiečiai. Štai ir dabar esu beveik tikras, kad jūs sunkiai gebėtumėte pasakyti pirmųjų Sergėtojų blogiečio vardą. Ko gero, atsimenate, kaip jis atrodė. Tačiau su vardu ir jo motyvacija būtų daug sunkiau. Kažkas apie kerštą ir jo siekį… Šį kartą viskas daug įdomiau. Na taip, antrojo Lokio negauname, bet pagrindiniai veikėjai bent jau turi su juo kažkokį santykį ir asmeninę motyvaciją kovoti. Tai jau šis tas.

Kadras iš filmo „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“
„Du Kine“ archyvas

Visgi verta atkreipti dėmesį, jog kartais ima rodytis, kad visko čia šiek tiek per daug. Per daug veikėjų, per daug veiksmo, per daug garso ir šviesų, per daug juokų, per daug mielų epizodų su mažuoju Grutu, per daug montažo, kuriame naudojamos 80-ųjų dainos. Maždaug, aha jums patiko A, B ir C, tad štai jums (A, B ir C)². Kitą sykį žiūri į kokią nors stambią veiksmo sceną ir pagauni save mąstantį: o ar jos čia tikrai reikėjo? Kitaip tariant, „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis.“ vietomis persistengta. Ir visiškai be priežasties, nes geriausios jo vietos yra tos, kuriose triukšmas šiek tiek nutyla ir veikėjai gauna proga atsiskleisti tiesiog bendraudami vienas su kitu.

Pabaigai dar vienas skundas, kurio jūs gal net neturėsite. Gal čia tik aš esu toks prie niekų besikabinėjantis šiknius. Tačiau. Šiame filme per daug CGI! Toks jausmas, kad be žmonių-aktorių jame nėra daugiau nieko tikro. Visa kita sukūrė tūkstančiai kompiuterinių animatorių. Kitaip tariant, bene viskas nufilmuota priešais žalią ekraną. Taip, kompiuterinė grafika yra puikus įrankis, bet vien jo nepakanka. Galų gale ima veikti – kaip aš jį vadinu – Žvaigždžių karų priešistorės sindromas, kai prieš tavo akis lyg ir beribės erdvės, bet tu supranti, kad aktoriai iš tikrųjų stovi pakankamai ankštoje patalpoje. Galų gale, kitą sykį jie net paprasčiausiai nelabai žino, kokioje situacijoje yra jų veikėjai, nes ta situacija paprasčiausiai dar neegzistuoja. Tokie dalykai šiek tiek blaško. Koks puikus būtų tas world buildingo elementas, jis niekada iki galo neatliks savo funkcijų be proporcingo kiekio realių dekoracijų ir kitų analoginių priemonių. Kompiuteriai yra puiku, ponai, bet na ne viską su jais dar galima padaryti.

Tačiau ar šitai labai sugadina filmą? Tikrai ne. Net ir su šiais trūkumais „Galaktikos sergėtojai. 2 dalis“ galima laikyti vienu geresnių „Marvel“ produktų iki šiol. Iš esmės jame rasite visko, ko reikia gerai pramogai: įdomius veikėjus, pakankamai vientisą istoriją, kalną gražių vizualų ir t.t. Gal tik kiek apmaudu dėl to jausmo, jog kelis dalykus padarius tik šiek tiek kitaip, filmas būtų buvęs dar geresnis. Tačiau ir toks, koks yra, jis neabejotinai privers jus kino salę palikti geros nuotaikos.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Svetimas: Covenant“
„Du Kine“ archyvas

Prieš pradedant kalbėti apie naujausią „Svetimo“ franšizės dalį – „Svetimas: Covenant“ – nejučia norisi prisiminti kuo gi viskas prasidėjo. 1979-aisias Ridely Scotto režisuota pirmoji „Svetimas“ (Alien) dalis tapo kultiniu filmu, kuriame puikiai sujungiami mokslinės fantastikos ir siaubo filmo žanrai. Vietoje to, jog nueitų lengviausiu keliu, Jameso Camerono režisuotas filmo tęsinys „Svetimi“ (Aliens, 1986) nusprendė sumaišyti filmo sudėtines dalis – „Svetimi“ vis dar buvo mokslinės fantastikos filmas, tačiau siaubą iškeitė į kietas ir gausias veiksmo bei susišaudymų scenas. Tokiu būdu, vėlgi, tapdamas vienu geriausiu devintojo dešimtmečio veiksmo filmu. Atrodo, jog pokyčiai ir ryžtas eksperimentuoti buvo užkoduoti jau pačioje „Svetimo“ frančizės pradžioje.

Tiesa, vėliau Svetimo kelionė kino ekranuose sekėsi sunkiau. Davido Fincherio režisuotas „Svetimas³“ (Alien³, 1992), atrodo, norėjo grįžti prie pirmosios dalies idealo – Svetimas čia linksniuojamas vienaskaita, jis vėl veikia sąlyginai uždaroje kalėjimo erdvėje, jo aukos nėra pasiruošusios kovai su juo (kalėjimo gyventojai, kitaip nei kosmoso pėstininkai, neturi jokių ginklų). Tačiau besaikis studijos kišimasis gerokai pagadino filmą, nors jis yra daug geresnis tęsinys, nei savu laiku manė kritikai. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, atrodo, jog Jean-Pierre`o Jeuneto „Svetimas: Prisikėlimas“ (Alien: Resurrection, 1997) gerokai labiau prašovė pro šalį. Šis filmas vėlgi, dalinai, bandė improvizuoti su žanro forma, tačiau bandymas sukarikatūrinti ir šmaikštesniu žvilgsniu pažvelgti į baisųjį ateivį atrodo mažų mažiausiai keistas. Na o po to sekę du filmai apie Svetimo ir Grobuonies susidūrimą franšizei reikalingi tiek pat, kiek Riplei reikia tų ksenomorfų, kuriuos per savo karjerą ji iššovė į atvirą kosmosą.  Ir štai – „Prometėjas“ (Prometheus, 2012).

Kad ir kaip bežiūrėsi Ridley Scotto „Prometėjas“ yra juoda avis (sakyčiau baltas ksenomorfas, tačiau, vualia – tokį jau turime naujoje filmo dalyje) „Svetimo“ filmografijoje. Žanriniu požiūriu jis neturi tokių aiškių siaubo ar veiksmo filmų kanonų, kurie buvo matyti ankstesniuose serijos filmuose. Tai mokslinės fantastikos scenografija prisidengęs giliai filosofinis ir egzistencinis filmas, su šiek tiek siaubo ir veiksmo filmų elementų. Veikiausiai būtų sunku nesutikti, jog šis filmas žymėjo ryškiausią „Svetimo“ franšizės transformaciją iš visų lig tol buvusių. Tiesa, paradoksalu, jog idėjos tyrinėti Svetimo priešistorę ir atsiradimą Ridley Scotto ir bendradarbių galvose kirbėjo jau po pirmojo franšizės filmo.  O šią radikalią transformaciją geriausiai žymi tai, jog filme praktiškai nebuvo paties Svetimo (tikrumo dėlei reiktų pastebėti, jog tai ir vienintelis franšizės filmas, kurio pavadinime nėra žodžio „Sveimas“ – tad gal jo ir nereikėjo tikėtis).

Kadras iš filmo „Svetimas: Covenant“
„Du Kine“ archyvas

Po „Prometėjo“ pasirodymo gerbėjai ilgai skundėsi, jog je negavo atsakymų į savo norimus klausimus (Pavyzdžiui: Kodėl buvo sukurtas Svetimas? Ką reiškia jo sukūrimas? Etc.). Internetą užtvindė vaizdo filmukai ir diskusijos, nagrinėjančios filmo mintis ir scenas. Ir tai gali būti laikoma tikra filmo sėkme. Kaip teigė patys filmo kūrėjai, filmas, atrodo, ir nesiruošė atsakyti į tokius klausimus. Mat atsakymas į juos būtų tolydus lėkštiems atsakymams apie gyvenimo, kūrybos ar gyvybės davimo prasmę (pripažinkime, tokių atsakymų Holivude sukurta jau per akis). Naujoji „Svetimo“ filmografijos dalis – „Svetimas: Covenant“ – taip pat nesiruošia duoti tokių atsakymų. Panašu, jog kūrėjai išsisuko iš „Prometėjo“ situacijos, nes davė gerbėjams tai, ko jie norėjo labiau nei atsakymų, – grąžino jiems visą Svetimo siaubingą gražumą.

Jeigu reikėtų apibūdinti „Svetimas: Covenant“ vienu žodžiu, tai šis žodis būtų – kompromisas. Atrodo, jog filmo autoriai norėjo patenkinti tuos gerbėjus, kurie nusivylė, jog „Proemtėjuje“ nebuvo daugelio „Svetimo“ franšizei įprastų elementų. Ir iš tiesų, filmas kupinas klišių, matytų jau ankstesnėse dalyse. Pradžioje – netikėtas įgulos atsibudimas iš ilgalaikio miego, nežinomas signalas iš nežinomos planetos bei jo patikrinimas pačiomis neatsakingiausiomis priemonėmis (taip, ateityje į kosmosą siųs nevykėlius, nieko nežinančius apie dronus, virusus ar panašius dalykus, tad tiesiai stačia galva lekiančius į pavojų). Pabaigoje – kibirai išlieto kraujo, originalųjį „Svetimas“ primenantį pasilakstymą siaurais kosminio laivo koridoriai bei atsikratymas Svetimu taip, kaip juo buvo atsikratyta trijuose iš penkių prieš tai buvusių franšizės filmų (spėkit kaip!). Kažkur viduryje yra „Svetimi“ primenančių neblogų rimtesnių susišaudymų, kovojant su ksenomorfais ir neomorfais (kaip jau įprasta, į „Svetimo“ franšizę dar įdedama šviežienos), gero ir blogo androido susidūrimą (kaip Ešas iš pirmosios dalies ir Bišopas iš antrosios, tik kad viename filme), žinoma, neapsieinama ir be stipraus „Ripliško“ moters charakterio.

Nori nenori, tačiau toks tropų pasikartojimas daro filmą nuspėjamu. Filmo personažai žūsta pagal klasikinius siaubo filmų kanonus, tad kai kas nors eina už kampo „vienumoje pagalvoti“ ar nusprendžia pasimylėti duše, jau aišku, kuo tai baigsis. Kai kurios filmo mirtys atrodo netgi ganėtinai sūriškos (skaityti „cheesy“) lyg pačios save ironiškai pašieptų. Pats Svetimas jau taip pat nebenustebins žiūrovų – žinojimas, jog kažkada kažkas išsiverš kažkam iš krūtinės (ar per kitus kūno organus), gerokai sumažina šio veiksmo efektyvumą. Paslaptingasis ateivis jau nebeslepiamas nuo žiūrovų kaip pirmajame filme. Jis teškiamas į jį visu savo ateivišku kūnu. Tuomet ne taip jau ir sunku pastebėti, jog pirmosiose filmo dalyse buvę ksenomorfai atrodo daug realistiškiau nei po 30-40 metų sukurti jų CGI atitikmenys.

Kadras iš filmo „Svetimas: Covenant“
„Du Kine“ archyvas

Antra vertus, filmas galutinai neišklysta ir iš  „Prometėjus“ pradėtos arti vagos. Įspūdinai Michaelis Fassbenderis „Prometėjuje“ sukurtas androido Dovydo vaidmuo sugrįžta su dviguba jėga. Aktorius vaidina ne tik jį, tačiau ir šio androido alter-ego – naują androido modelį Valterį. Šių mašinų logikos ir emocijų(?) susidūrimas tampa kertine filmo ašimi, leidžiančia pasinerti į gana gilius moralinius ir egzistencinius dirbtinį intelektą (o per jį ir simboliškai visą žmoniją) liečiančius klausimus. Netrūksta čia ir nuorodų ir citatų į klasikinį meną – Baironą, Meri Šeli ir t.t. Tad filmas, toli gražu, nėra vienasluoksnis saldainiukas, nors tikėtis tokios diskusijų ir interpretacijų audros, kaip po „Prometėjo“, vargu ar verta tikėtis.

Apie techninę filmo pusę neverta per daug plėstis. Matę „Prometėją“ jau gali žinoti, ko tikėtis – reikli ir itin detalėms pastabi Ridely Scotto akis, kvapą gniaužiantys vaizdai, geri specialieji efektai (nors, kaip minėta, kai kurios Svetimo pasirodymo scenos turi trūkumų), nestebinantis muzikinis takelis kuriame nesunkiai atpažįstamos jau girdėtos melodijos. Aktorių vaidyba, tiesa, nepriekaištinga. Žinoma, kiek jiems tai leidžia scenarijus (o leidžia ne tiek jau ir daug). Iš aktorių, be jau minėto M. Fassbenderio, ypač norisi išskirti Dany McBride sukurtą vyriausiojo piloto Tenesio vaidmenį, niekuo nenusileidžiantį kapitonui Dalasui pirmojoje franšizės dalyje. Tačiau neblogai atrodo ir kiti aktoriai, kad ir Katherine Waterson sukurtas Daniels vaidmuo.

Galutinis filmo verdiktas priklauso nuo žiūrovo požiūrio, ir būtent jo požiūrio apie prieš tai sekusią filmo dalį – „Prometėją“. Jei jūs manėte, jog „Prometėjas“ buvo puikus ir jam nieko netrūko, tuomet galite nusivilti – šis filmas gerokai paprastesnis. Tačiau, jei žiūrėdami minėta filmą nekantravote, kada gi jau ten pasirodys tie ksenomorfai, – į jūsų kiemą atėjo ilgai laukta šventė. Bet kokiu atveju, tai vienas geresnių šių metų mokslinės fantastikos filmų, bei reikšmingas įnašas į „Svetimo“ franšizę, galintis nesunkiai konkuruoti dėl garbingos trečiosios ar ketvirtosios vietos joje.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“
„Acme Film“ archyvas

Kuo žmogų, gyvenantį jau spėjusiame įsibėgėti XXI amžiuje, galėtų masinti karaliaus Artūro istorija? Gerai pagalvokite. Labai gerai. Galbūt kažin kokiomis amžinosiomis vertybėmis? Galbūt riteriškas garbės kodeksas šiais etinio neapibrėžtumo laikais gali pasiūlyti šiek tiek tikrumo, šiek tiek dvasinio įkvėpimo? Galbūt pasitarnauti kaip savotiškas pabėgimas į paprastesnius laikus? Iš tikrųjų tai sunku kažką sugalvoti…

Be abejo, labai nesunku suprasti, kodėl didžiosioms studijoms karaliaus Artūro legenda atrodo verta filmo. Juk savotiškos difuzijos būdu ji taip giliai nusėdusi mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kad kiekvienas net ir naktį prižadintas galėtumėm kažką papasakoti apie akmenyje įstrigusį kardą ir jį ištraukusį būsimąjį karalių. Taip sakant, beveik šimtaprocentinis brand recognition. Nieko keisto, kad šią istoriją filmu jau bandyta paversti. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį. Gūdžiais 2004-aisiais. Tiesa, tada visi bandė kažkokiu būdu atkartoti „Žiedų valdovo“ sėkmę ir ieškojo savo fantasy franšizės.

Žodžiu, aš čia tokiu būdu bandau pasakyti, kad jau pats „Karaliaus Artūro“ egzistavimo faktas yra keistas. Čia panašiai kaip su pernykščiu „Ben Huru“. Pamatai kine anonsą ir kaipmat supranti, kad bręsta dar vienas flopas. Tačiau galbūt neverta apie knygą spręsti vien tik iš jos viršelio. Galbūt tik šio filmo idėja atrodo keista, o iš tikrųjų tai tikrų tikriausias deimantas? Juk jį režisavo labai puikiai žinomas Guy Ritchie, pagarsėjęs savo stilingais ir pretenzingais filmais apie gangsterius, kuriuos, regis, kino snobai kitados visai mėgo.

Kadras iš filmo „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“
„Acme Film“ archyvas

Na, belieka pastebėti, kad ką jau ką, o savitą stilių „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“ (King Arthur. Legend of the Sword, 2017) tikrai turi. Tikrai tokį guy ritchie’išką. Į šitą apibrėžimą baisiai daug netelpa: atseit šmaikštūs dialogai, savotiškai nufilmuotos gaudynių/kautynių scenos ir panašiai. Šis režisierius visada buvo pigesnė ir banalesnė Tarantino versija (atlieskite, mieli gerbėjai). Naujų triukų per visus šiuos metus jis taip ir neišmoko. Gal todėl Artūras ir atrodo toks didelis farsas. Stilistiškai tai absoliutus kliedesys. Net sunku ir būtų sugalvoti kitą filmą, kuriame medžiaga ir jos pateikimo būdas taip nederėtų.

Kadangi G. Ritchie geriausiai moka kurpti istorijas apie visokius nusikaltėlius arba tiesiog visuomenės paraštėse gyvenančius veikėjus, tai ir iš Artūro legendos jis bando išspausti kažką panašaus. Net neįsivaizduoju kodėl. Gal tiesiog nieko geriau nesugalvojo. Artūras čia paverstas tokiu šauniu suteneriu, kuris visiško atsitiktinumo (o gal greičiau neapsižiūrėjimo) dėka atsiduria prie to nelemto Eskaliburo, ištraukia jį iš akmens, o tada, siekdamas sosto, kurio visiškai nenusipelnė, tampa savotišku teroristu. Na tai kas, kad tokias mitines figūras kaip Artūras visada norisi įsivaizduoti kaip kilnumo ir garbingumo pavyzdį.

Tačiau buvo nebuvo. Lai būna suteneris ir teroristas, kad tik istorija būtų įdomi ir įtraukianti, o veikėjai įtikinantys ir mylėtini. Tačiau ko jau ko, bet šių elementų „Karalius Artūras“ tikrai neturi. Istorija pasakojama taip negrabiai, paviršutiniškai ir štampuotai, kad nuostabą dėl jos banalumą labai greitai pakeičia elementarus nuobodulys. Filmo antrojo veiksmo pabaigoje esama tokios ilgos neva įtraukiančios ir emocionalios scenos, pilnos gaudynių, kautynių, žudynių, verksmų ir riksmų. Stebėdamas ją aš spėjau kelis kartus pakeisti savo sėdėjimo pozą, tada atsidusti ir pagalvoti, kad man baisiai nuobodu. Emocinio ryšio su žiūrovu vien be saiko jį šerdamas garsais ir vaizdais tikrai neužmegsi. Beprasmės kovos scenos su beveidėmis priešų ordomis gali sukelti tik žiovulį.

Kadras iš filmo „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“
„Acme Film“ archyvas

Kalbant apie beveidžius žmones. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka kažkoks Charlie`is Hunnamas. Žmogus, kuris turi patį neišraiškingiausią veidą Holivude. Tokį veidą, kurį, regis, matei ir visur, ir niekur. Jis gal vaidino filme „Pacific Rim“, gal „Warcraft’e“. O gal nevaidino nei viename iš jų. Žodžiu, tai baisiai necharizmatiškas žmogus, kuris ir šiaip prastą medžiagą daro dar prastesne. Jo kolegos irgi panašūs. Vienintelis žmogus, kuris šioje aktorių grupėje turi bent šiek tiek simpatiškumo, yra pagrindinį blogietį vaidinantis Jude`as Law. Jis klastingas, keliantis baimę ir nepasitikėjimą, pilnas konfliktų. Tiesą sakant, jo motyvacijos netgi aiškesnės nei paties Artūro. J. Law tiesiog nori kuo daugiau galios ir to, kad žmonės jo bijotų. Ko nori Artūras? O velniai žino. Toks jausmas, kad jis nieko nenori. Likimas jam tiesiog parodo tam tikrą kelią, kuriuo jis kone aklai ir eina. Koks patrauklus protagonistas!

Net ir tokie elementai kaip kinematografija ar muzika visiškai prašauna pro šalį. Pasaulis, kuriame vyksta veiksmas paprasčiausiai atrodo kažkoks dirbtinis. Pastatai ir vietos ne paskatina tave labiau įsijausti į veiksmą, o kaip tik traukia tave iš jo. „Žiedų Valdovo“ pasaulis atrodė toks mielas kaip tik todėl, kad jis – nepaisant savo fantastiškumo – atrodė išgyventas. Galėjai įsivaizduoti, kad jame tikrai gyvena žmonės (ir ne tik).

„Karaliuje Artūre“ šio aspekto visiškai nėra. Tūkstančiai kompiuterinių animatorių tiesiog sugeneravo tuntą tamsių, dirbtinai atrodančių peizažų, kuriuos pamiršite tą pačią akimirką, kai tik išeisite iš kino salės. Muzika irgi kelianti nuostabą. Čia pilna montažų, per kuriuos skamba kažkas panašaus į techno ar noise’ą. Nesuprasi. Vėlgi, su pačios istorijos medžiaga tai visiškai nesiderina. Tiesą sakant, tiek kinematografija, tiek muzika filmas labiau primena kompiuterinį žaidimą, kuris kurtas taip, kad atrodytų kietai, o ne iš tikrųjų tikslingai pasakotų kažkokią istoriją.

Taigi ar liūdna, kad „Karaliui Artūrui“ taip viskas nepavyko? Iš tikrųjų tai nei kiek. Galima netgi sakyti, kad šita absoliuti nesėkmė, šitas kliedesys išeis visiems į naudą. Holivudas per dažnai galvoja, jog sumetus į krūvą tuntą vaizdų ir padailinus juos kompiuterine grafika bus galima visa tai nesunkiai parduoti žiūrovams. Tačiau jie nebe pirmą kartą pasako „ne“. Šiandien „Karaliui Artūrui“. Rytoj galbūt pasakys „ne“ ir „Transformeriams“. Čia tokia viltis, kurią suteikia šis filmas.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Karibų piratai. Salazaro kerštas“
„Du Kine“ archyvas

Tokios vietos kaip visokie can canai, čiliakai ir le krepai yra labai įdomus reiškinys. Visų pirma todėl, kad niekas į juos nenori eiti. Nesupraskite manęs klaidingai. Eina žmonės ten. Būriais. Tačiau niekas niekada nėra pasakęs kažko panašaus į: „Ką veiki vakare/savaitgalį? Gal nori į čiliaką?“ Nebūna taip. Ten einama tada, kai esi kažkur mieste ir ūmai užsimanai pavalgyti, bet tingi ieškoti kažko įdomesnio, todėl užsuki į tą niekuo neypatingą vietą, kurioje bent jau žinai, ką gausi.

„Karibų piratų“ franšizė kažkuo primena tas tinklines picerijas. Sunku būtų įsivaizduoti, kad šie filmai turi kažkokių aršių gerbėjų, kurie nekantriai lauktų kiekvienos naujos dalies, spekuliuotų, kokios įdomybės dar slepiasi tame pasaulyje, ir t.t. Tačiau pirmosios keturios juostos vis tiek sugebėjo uždirbti kalnus pinigų (porą kartų buvo netgi peržengta ta magiška milijardo riba). Kodėl? Kaip tik dėl tų ankstesnėje pastraipoje išvardintų priežasčių.

Eidamas į „Karibų piratus“ daugiau mažiau žinai, ką gausi. Šiek tiek humoro, geri specialieji efektai, gražūs vaizdai, nuotykių atmosfera. Tai filmai, skirti ir niekam, ir kartu visiems. Kitaip tariant, visiškai vidutiniam žiūrovui, kartą per mėnesį užsukančiam į kino teatrą ir norinčiam už vieno bilieto kainą gauti maksimalią vertę. Aš žinau, kad jums filmai yra šiek tiek daugiau nei paprasta pramoga (tikriausiai neskaitytumėt jūs šitos apžvalgos, jeigu kitaip būtų), bet susitaikykite su mintimi, kad absoliuti dauguma žmonių galvoja šiek tiek kitaip. Ir nieko čia tokio. Čia jūs esate keisti ir neadekvatūs,  o ne jie.

Kadras iš filmo „Karibų piratai. Salazaro kerštas“
„Du Kine“ archyvas

Žodžiu „Karibų piratai“ – tai kino pasaulio „McDonald’s“, „Starbucks“ ir „Internet Explorer“. Ir gal visi šie dalykai ir nėra labai aukštos klasės, bet nėra jie ir pačios žemiausios. Sakykite, ką norite, bet „McDonald’s“ būna visai skanu, jei per dažnai jame nesilankai. Ir tikrai daug geriau nei „Hesburger“ ar kokioje nors Pašilaičių kebabinėje, įsikūrusioje degalinės kieme. O vertinant „Karibų piratus. Salazaro kerštas“ reikia klausti ne, ar jis geras, o ar kokybiškas, t. y. ar tie tikslai, kuriuos išsikelia filmo kūrėjai, yra įgyvendinami.

Ir atsakymas yra… gal, turbūt. „Karibų piratai“ yra tokia keista franšizė. Joje viskas tarsi susilieja į vieną visumą, nes visi filmai daugiau mažiau vienodi. Tai savaime net nėra blogai, bet tie patys triukai ilgainiui ima šiek tiek įgristi. Visi elementai, kurie panaudoti „Salazaro keršte“ jau pasitelkti ir anksčiau, todėl filmas jūsų absoliučiai nieko nenustebins ir neparodys nieko naujo. Kaip ir visada, čia esama šiokios tokios šeimos dramos, skystos meilės istorijos ir paranormalių elementų. Kaip ir visada, jie pakankamai silpni. Kaip ir visada, jie visgi padeda stumti siužetą į priekį ir suteikia šiokį tokį pagrindimą brangiai kainuojančioms ir savo įspūdingumu žiūrovą bukinančioms veiksmo scenoms.

Žinoma, tikrai ne dėl siužeto žmonės eina į „Karibų piratus“. Juos daug labiau vilioja Karibų jūros vaizdai, kurie tikrai atrodo labai dailiai, gražios moterys su per didelėmis iškirptėmis ir savo bukumu juokingi piratai (Realybėje tai buvo baisiai žiaurūs vagys, žudikai ir prievartautojai, bet lai ima biesas tą istoriją! Čia juk tik filmas!). Na ir, žinoma, Johny Deppas. Pastarasis jau bent kokį dešimtmetį atrodo visiškai praradęs motyvaciją vaidinti filmuose ir pasirodo juose, ko gero, vien tam, kad galėtų išlaikyti savo nuosavą salą, o kapitoną Džekas Sparou, ko gero, visai sėkmingai suvaidintų ir prižadintas vidury nakties. Labai jau natūraliai jam tai pavyksta ir, pripažinkim, tai visai simpatiškas personažas.

Kadras iš filmo „Karibų piratai. Salazaro kerštas“
„Du Kine“ archyvas

Šį kartą jį persekioja vaiduoklis vardu Salazaras, norintis keršto už kažką, kas iš tikrųjų buvo jo paties kaltė. Po kojomis maišosi kažkoks skystablauzdis vaikėzas, norintis panaikinti kažkokį prakeiksmą ir ragana vadinama mokslininkė-diletantė, ieškanti savo tėvo. Kažkodėl visos šios siužetinės linijos susilieja į vieną – Poseidono trišakio paieškas. Kaip siejasi senovės graikų dievas ir kolonijinių laikų Karibų regionas, aš nežinau, bet, pasirodo, siejasi. Ir čia yra kertinis momentas. „Salazaro kerštas“ jums visai tiks ir patiks, jeigu jame neieškosite logikos ir prasmės. Tai tiesiog bereikšmė, besmegenė pramoga ir tiek. Kol su tuo susitaikysite, tol jums viskas bus gerai.

Aišku, tai ne visada paprasta. Kai kurie filmo aspektai tiesiog per daug erzina, kad į juos neatkreiptum dėmesio. Didžiausia problema, be abejo, yra scenarijus bei jo struktūra. Aš esu beveik tikras, kad pats J. Deppas filmavimo aikštelėje daro praktiškai viską, ką tik sugalvoja. Taip, jis pasako tai, ką reikia pasakyti, bet daro tai taip, kaip pats nori. Jeigu tokia laisvumo, autoironijos atmosfera pirmaisiais kartais veikė kuo puikiausiai, tai dabar jau viskas nuėję šiek tiek per toli. Toks jausmas, kad „Karibų piratų“ laivas plaukia visiškai nekontroliuojamas ir tai, kad jis nesudūžta į kokias nors uolas yra greičiau sėkmė, o ne dėsningumas.

Net ir pati keisčiausia, kvailiausia istorija iš tikrųjų gali būti stipri. Pasaulyje pilna filmų, kurie tai patvirtina. Tačiau tam reikia kelių elementų: vidinės logikos, pagrindžiančios istoriją, įdomių veikėjų ir dalykų, kurie juos motyvuotų. „Salazaro keršte“ nei vienas iš jų nefunkcionuoja. Veikėjai silpni ir labiau tinkami animaciniam serialui, o ne filmų franšizei.

Kadras iš filmo „Karibų piratai. Salazaro kerštas“
„Du Kine“ archyvas

Kodėl? Nes visi jie teturi vieną ar du juos charakterizuojančius bruožus. Šis yra drąsus ir charizmatiškas girtuoklis, jis kietakaktis su giliai pasislėpusia geriečio širdimi, ana – stipri ir savarankiška moteris, kuriai nuolat reikia ją išgelbėti galinčių vyrų (vaikščiojantis oksimoronas…). Tuo viskas ir apsiriboja. Gal todėl ir tose lemiamose akimirkose, kai kažkas pasiaukoja ar atlieka kokį herojišką veiksmą, tu nieko nejauti. Nes visai tai nepelnyta. Tos ašaros, tie riksmai, tie bučiniai. Tai tik dalykai, kurie įvyksta, nes jie turi įvykti.

Ir pats filmas egzistuoja vien todėl, kad turi egzistuoti. Juk jeigu kažkas neša pelną, būtų kvaila to neišnaudoti. Čia nerasite jokios kūrybinės ugnelės, jokių originalių idėjų. Tačiau gal šių dalykų ir neieškote. Gal jus tiesiog kamuoja pagirios ir jūs norite į „McDonald’s“? Jeigu taip, „Karibų piratai. Salazaro kerštas “ jums idealiai tiks. Ir čia visai nėra ko gėdytis.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Nuostabioji moteris“
„ACME Film“ archyvas

Šį kartą galima pradėti nuo nedidelės išpažinties, o gal tiesiog prisipažinimo. Nelaukiau aš naujojo DC produkto pavadinimu „Nuostabioji moteris“ (Wonder woman, 2017). Netgi galima sakyti, kad buvau pasirengęs jo aktyviai nemėgti. Gal tokios išankstinės nuostatos garbės ir nedaro, bet supraskite ir mane. Ankstesni DC filmai buvo kone įžeidimas akims, ausims ir smegenims, tad kas galėjo įtarti, jog šį kartą viskas bus kitaip. Juo labiau, kad ir pagrindiniai šio filmo elementai atrodė kažkokie absurdiški, pasmerkti kičui. Deivė-amazonė (koks simpatiškas personažas) Pirmajame pasauliniame kare (koks artimas laikotarpis). Nežinau, kolegos… Nežinau.

Visgi, pasirodo, kad tas sprendimas būtent gūdų 1918-ųjų rudenį pasirinkti kaip laikotarpį, kuomet vyksta veiksmas, buvo gal ir ne genialus, bet vykęs tai tikrai. Dėl labai paprastos priežasties. Tai leido atsiriboti nuo to, kas jau yra DC visatoje. Ši istorija kaip ir yra jos dalis, bet kartu yra nuo jos ir atsieta. Be viso to bagažo režisierė Patty Jenkins gavo palyginti daugiau laisvės ir galimybių. Ankstesni DC filmai turėjo gausybę problemų, iš kurių pagrindinė, ko gero, buvo tonas. Kai filmas tokį veikėją kaip Supermenas, kuris iš tikrųjų tėra personifikuotas idealas, paverčia kažkokiu žiauriu miestų griovėju, kuriam žmonių gelbėjimas yra sunki našta, gali labai nesunkiai susiprasti, kad kažkas čia ne taip.

Aišku, viskas turėjo labai logišką paaiškinimą. Juk kažkada buvo trys tokio menkai žinomo režisieriaus Christopherio Nolano sukurti Betmeno filmai, kurie išsiskyrė savo realistiškumu ir niūrumu. Kaip ten sakoma užsienietiška kalba..? If it ain’t broke don’t fix it? Panašią formulę ir bandoma pritaikyti statant ant kojų DC visatą. Su visai ne kokiais rezultatais. „Nuostabiojoje moteryje“ pirmą kartą išdrįstama šiek tiek atsitraukti nuo tos beviltiškai neveikiančios formulės, leidžiant filmui būti tuo, kuo šis ir turėtų būti, o ne bandant dirbtinai iš jo nulipdyti dar vieną „Tamsos riterio“ kloną.

Kadras iš filmo „Nuostabioji moteris“

Tiesa „Nuostabiosios moters“ pradžia irgi tokia neraminanti. Ji vyksta kažin kokioje mitinėje saloje, po kurią laksto amazonės, aiškinančios mažajai pagrindinei veikėjai, kad ši esanti labai ypatinga ir kada nors nuveiks daug svarbių dalykų. Žodžiu, Kriptonas 2.0. Skirtumas tik tas, kad minėtoje saloje egzistuoja tai, ko iki šio DC visatoje dar nebuvome matę – spalvos. Žalia, mėlyna, geltona… Net buvo kiek keista tai matyti. Tiesa net ir spalvos negelbsti šios filmo dalies nuo jausmo, kad ji gerokai ištęsta. Visos veikėjos joje gana nuobodžios, be jokių įdomesnių bruožų. Dialogai labai nesubtiliai ekspoziciniai, o didžioji paslaptis yra tokia akivaizdi, kad ją įminti galėtų ir penkiametis.

Filmas pagreitį įgauna tuomet, kai galų gale į salą netyčia atsibeldžia  Chrisas Pine’as, o jam iš paskos ir būrys vokiečių. Šis incidentas palaipsniui pakeičia tą kvazimitologinį toną į gerokai lengvesnį ir smagesnį. Toks humoras tikrai nėra pats protingiausias ir subtiliausias, bet stebėti C. Pine’ą, kuris yra vienintelis vyras visoje saloje, bandantį susiprasti, kur jis atsidūrė, ir kartu save pateikti kaip geresnį nei vidutinį savo rūšies egzempliorių, yra visai linksma. Nuoširdžiai. Kituose DC filmuose irgi būta bandymų pajuokauti, bet jie visada atrodydavo dirbtinai, bet šį kartą ta mažiau įpareigojanti atmosfera atrodo esanti labai natūrali. Gal todėl, kad C. Pine’as šiaip jau yra pakankamai charizmatiškas veikėjas, o gal todėl, kad P. Jenkins žinojo, ką daro, ir mokėjo dirbti su savo aktoriais.

Viskas apsiverčia, kai pagrindiniai veikėjai persikelia į Londoną. Tada jau Gal Gadot tampa ta vadinamąja fish out of water. 1918-ųjų pasaulis jai kelia daug nuostabos ir klausimų. Kaip ir buvo galima numanyti, į siužetą įtrauktas ir moterų teisių aspektas. Tiesa, pakankamai saikingai ir organiškai, o ne garsiai rėkiant apie tai. Žodžiu, nors filmas ir turi daugybę šansų nulėkti nuo bėgių, jis visada išlaiko balansą. Ir netgi šiek tiek daugiau. Labai greitai pasijunti visiškai įsitraukęs į veiksmą, netgi imi simpatizuoti veikėjams. Ir ne tik G. Gadot ir C. Pine’ui. Pagalbiniai aktoriai vaizdo irgi negadina. Dar geriau tai, kad jų pakankamai nedaug (nes ir pati istorija palyginti nedidelė, lokali). Tai reiškia, kad visi jie filme turi ką veikti, atlieka kažkokią funkciją.

Kadras iš filmo „Nuostabioji moteris“
„ACME Film“ archyvas

Vienas didžiausių skundų, nukreiptų prieš „Žmogus iš plieno“ ir „Betmenas prieš Supermeną“, buvo toks, kad tai tarsi ir turėjo būti filmai apie superherojus, bet jokio herojiškumo ten nesimatė. Koks nors Supermenas greičiau jau buvo grėsmė pasauliui, o ne pagalba jam. Tuo tarpu „Nuostabioji moteris“ čia pasirodo kaip tikrų tikriausia herojė. Tokia įkvepianti ir norinti padėti. Šiek tiek per daug idealistiška, per daug naivi, bet šiuo atveju tai netgi suprantama ir veikia jos naudai. Tokia pakili nuotaika įtraukia gerokai labiau už tas nesibaigiančias kovos scenas, kuriose tiek daug garso ir šviesų, kad labai greitai paprasčiausiai pasijunti atbukęs.

Reikia pastebėti, kad G. Gadot ir C. Pine’as duetas yra labai pavykęs. Būna taip, kad dvi pagrindinės žvaigždės absoliučiai tarpusavyje nedera (žr. Natalie Portman ir Chris Hemsworth), bet šis atvejis tikrai ne toks. Superherojų filmuose meilės istorijos elementas pakankamai dažnai būna pritemptas, labai supaprastintas, netgi nereikalingas. P. Jenkins galėjo eiti lengviausiu keliu ir C. Pine’ą paversti tokiu apverstu damsel in distress, kurį Gal Gadot turi išgelbėti (kitaip tariant, savotiška našta). Tačiau iš tikrųjų jis turėjo ir asmenybę, ir ką veikti. Būtent tokio tipo antrąsias puses (jeigu neįmanoma be jų apsieiti) šiuose filmuose ir norėtųsi matyti.

Gal Gadot filme „Nuostabioji moteris“

Aišku, „Nuostabioji moteris“ tikrai nėra ir kažkoks nepamirštamas šedevras. Tam tikrų kliurkų vis tiek nepavyksta išvengti. Kaip jau buvo minėta, filmo pradžia tikrai nereikalingai ištęsta. Bendrą jo trukmę galima sumažinti dešimčia ar net penkiolika minučių ir niekas nebūtų prarasta. Pagrindinis blogietis taip prastai užsimaskavęs, kad tik jį pamatęs iš karto supranti, jog čia jis. Ir nors jis pats vietomis pakankamai intriguojantis, finalinė veiksmo scena kartais pavirsta kažkokiu beprasmiu chaosu.

Toji pabaiga tikrai galėjo būti paprastesnė ir subtilesnė. Tiesą sakant, veiksmo scenos apskritai gana problemiškos. Sulėtinimai ar pagreitinimai turėtų pridėti dramatiškumo, bet iš tikrųjų tiesiog blaško, ištraukia tave iš filmo. Lygiai taip pat kaip ir jų metu skambanti muzika. Kodėl „Nuostabiosios moteris“ pagrindinė muzikinė tema yra tokia, kokia yra, aš niekada nesuprasiu.

Nežinia, kas su DC visata bus toliau (Justice League anonsas atrodo tiesiog baisiai). Tačiau faktas, kad „Nuostabioji moteris“ yra geriausias jos produktas. Iki šiol. Čia esama tikrai nemažai pozityvių elementų. Norėtųsi, kad P. Jenkins pradėta kryptis būtų tęsiama toliau. Ar taip ir bus? Pagyvensim, pamatysim.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Apsimetėliai“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

„Esame tas, kas stengiamės atrodyti, todėl labai svarbu, kuo vis dėlto nusprendžiam apsimesti.“

Kurtas Vonegutas

Rudenį studijuodama Taline nuėjau į ten vykusią specialią „Apsimetėlių“ peržiūrą, kurioje dalyvavo režisierius. Universiteto kino salė tuomet buvo sausakimša. Tačiau nuo rudens iki dabar praėjo daug laiko, todėl einu žiūrėti dar kartą čia, Vilniuje. Šįkart – pustuštėje salėje. Vasara, pagalvoju.

Santykiai yra neišsemiama tema. Jie gali būti destruktyvūs („Mano karalius“, Mon Roi, 2015), kasdieniškai teatrališki („Guoba ir žuvėdra“, Olmo and the Seagull, 2015), „nepatogūs žiūrėti“, paremti aukos ir prievartautojo rolėmis („Ji“, Elle, 2016)… Baltijos šalių bendrame projekte „Apsimetėliai“ vaizduojami santykiai jau yra subyrėję, jų nebėra. Pavadinimas „Apsimetėliai“ nurodo, jog du į skirtingas puses žiūrintys žmonės dangstosi kaukėmis prieš save ir kitus. Tačiau jauna pora, Juhanas (Priit Voigemast) ir Ana (Mirtel Pohla), atrodo, susipranta tik išvykę atostogų į prabangią draugų vilą prie jūros. Nors, Anos žodžiais tariant, jie kartu jau visą amžinybę. Tvyrančią įtampą ir šalčiu dvelkiantį bendravimą nesunku pastebėti nuo pat filmo pradžios.

Kartu keliauti arba išvykti atostogų yra senas ir geras būdas patikrinti tiek draugus, tiek partnerius. Buvimas tik dviese, spendimų priėmimas ar stresinės situacijos, kurių beveik visuomet iškyla, be vargo atidengia tikruosius žmonių veidus. Atostogų tema kine nėra nauja (prisiminkime, pavyzdžiui, švedų „Force Majeure“, Force Majeure, 2014). Su šiuo išbandymu, einančiu  po kito, ankstesnio iššūkio, aborto, susiduria trisdešimtmečių pora. Pastarojo užuominos tarytum šešėliai (besimėtantis žaislas lauke, įrengtas vaikų kambarys, klausimas „Ar turite vaikų?“) nuolat pasikartoja ir leidžia suprasti skausmingą aborto poveikį Anos emocinei būklei. Moteris gerokai sudirgusi, nepaisant to, kad draugei, paskolinusiai moderniojo būsto raktus, atsakė, kad tiek ji, tiek Juhanas vaiko nenorėjo.

Kadras iš filmo „Apsimetėliai“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Scenarijų rašiusi pora – Livia Ulman ir Andris Feldmanis – kaip ir V. Toomla yra panašaus amžiaus – trisdešimt su trupučiu. Todėl galima sakyti, kad kartu, siekdami perteikti sau artimas temas, svarstė apie šiuolaikinių trisdešimtmečių portretą. Tų, kurių tobulo gyvenimo vizija yra būti nesukaustytiems įsipareigojimų (paskolos, vaikai), gyventi materialiai apsirūpinus (padorus namas, stilingi drabužiai, kiti svarbūs daiktai) ir užimti tam tikrą padėtį visuomenėje, t. y. turėti statusą, siekti karjeros. Šiai „stovyklai“ atstovauja darbą prarandantis žurnalistas Juhanas ir Ana, kurios profesija, keista, tačiau nėra minima.

Kitoje pusėje – netikėtai svečiais tapusi kita porelė, pasišiaušęs savęs ieškantis bedarbis Erikas (Meelis Rammeld) ir meilės romanų vertėja, namuose dirbanti jo partnerė Triin (Mari Abel). Ši nepatyrusių stovyklautojų pora yra „apsimetėlių“ poros priešprieša, mat Erikas ir Triin atrodo laimingi turėdami ir apie savo ateitį žinodami mažiau. Nors abi poros skirtingos, tačiau, kaip sakoma, nėra namų be dūmų. Šiedu taip pat turi savų „dalykėlių“. Apibendrinus filmo veikėjų paveikslus galima pastebėti, kad jie išplėtoti, tačiau trūksta gylio. Labiausiai režisierius susitelkia į Anos vidinį pasaulį.

Filme galima atpažinti populiaraus estų juvelyro Tanel Veenre dirbinius – lašo formos auskarus, kuriuos segi pagrindinė veikėja Ana. Filmų „Fechtuotojas“ (Miekkailija, 2015) ir „1944“ (1944, 2015) kostiumų dizainerė Kristiina Ago pasirūpino Anai itin ryškias ir dėmesį atkreipiančias sukneles, kurios filme tinkamai stebino – ne kiekviena moteris laive lyg undinė dėvėtų trumpą aukso žvynelių suknelę. Perdėtas puošimasis, siekis vilioti tik išryškina tai, kas dedasi Anos galvoje. Prasta psichologinė būklė ją paverčia provokatore puošeiva. Kita vertus, prašmatnių apdarų dėvėjimą galima suprasti kaip nuorodą į „tobulą“ (tiksliau, tuštybe pasižymintį) herojų svajonių gyvenimą. Pats filmas, kaip ir namas bei jo gyventojų portretai, gražus forma, bet šiek tiek tuščias. Pasikartosiu – trūksta gylio.

Kadras iš filmo „Apsimetėliai“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Filmo veikėjas namas – Suurupi vila – yra visai šalia Talino, vos trisdešimt kilometrų atstumu. Jam filme skiriama daug dėmesio, jis čia veikia tarytum mediatorius. Jo minimalistinio stiliaus interjeras ir eksterjeras atspindi veikėjų jaučiamą ir skleidžiamą tuštumą ir susvetimėjimo jausmą, taip pat parodo jų vertybes ir estetinį suvokimą. Architektūros naudojimas kine –o  dažnas reiškinys. Todėl modernaus, gamtiniam kraštovaizdžiui svetimo namo pasitelkimas nestebina. Šį sprendimą galima vertinti kaip pakankamai nuspėjamą. Į akis krenta filme pasikartojantis didelio namo stoglangio arba kvadrato motyvas. Juo, tarytum per kameros akį, žvelgiame į miegančius arba iš miegančiųjų pozicijos į pilką dangų. Šia forma filmas prasideda (tačiau nesibaigia).

Puikus įgarsinimas pagilina filmo patyrimą, todėl komplimentus norėčiau skirti garso režisieriui V. Golovnickiui. Bangų mūša, patalynės čežėjimas, siautėjančio vėjo blaškomi varpeliai ar kalantis lietus padeda priartėti ir, žinoma, suteikia saldų malonumą ausiai. Teigiamą įspūdį palieka ir kompozitoriaus darbas. Nors parinkta muzika kontrastinga (nuo beveik sakralios iki metalo „kalimo“), tačiau ji gana gerai dera su tuščiomis namo erdvėmis, paryškina minimalistinę estetiką.

Taigi kas vyksta tarp šių dviejų porų viename name? „Apsimetėlė“ Ana sugalvoja žaidimą, tiksliau, jį kuria eigoje ir į jį mėgina įtraukti savo partnerį (jis filme, yra nuosaikus ir scenų nekelia) ir svečius. Tačiau ne viskas taip paprasta – tai padaryti jai pavyksta tik iki tam tikros ribos. Būtent tuomet filme įvyksta lūžis ir psichologinė drama įgyja trilerio elementų. Čia ir sustosiu.

Grįžtant atgal – apie herojų ir įvykių priešistorę žinoma nedaug. Apskritai matomas režisieriaus užmojis apie dalykus kalbėti puse lūpų, užuominomis (gal buvo, o gal ir ne – spręskit patys). Tokiu būdu žiūrovas įtraukiamas, o pati istorija įgauna daugiau versijų. Tai sveikintina.

Kadras iš filmo „Apsimetėliai“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Girtos vejos pjovėjos ir už savo „bobą“, kaip pats ją vadina, atsiprašinėjančio sutuoktinio filme, mano manymu, galėtų ir nebūti. Jie nieko neprideda. Greičiau atrodo stereotipiškai, nes Estijoje alkoholizmas, ypač provincijose, taip pat paplitęs. Kita vertus, alkoholikė moteris ir blaivus vyras – rečiau pasitaikanti kombinacija. Norint galima įžvelgti netgi tradicinių vaidmenų apkeitimą – dažniausiai žoliapjove darbuojasi vyrai, o ne moterys.

„Apsimetėliai“ – pirmasis jauno estų režisieriaus Vallo Toomla pilnametražis filmas. Iki šio debiuto, pristatyto San Sebastiano kino festivalyje, jis sukūrė 5-is trumpuosius filmus ir vieną lėlinės animacijos projektą. Įdomu, kad iki atėjimo į kino pasaulį ir studijų Baltijos filmų, medijos, menų ir komunikacijos mokykloje (angl. Baltic Film, Media, Arts and Communication School arba BFM), režisierius 6-erius metus studijavo teologiją. Šių mokslų jis taip ir nebaigė. Tuo laikotarpiu jį buvo įtraukęs teatras. Vaidybą Tartu universiteto teatro trupėje V. Toomla laiko svarbesniu mokslo šaltiniu nei pasirinktas studijas. Šiuo metu V. Toomla dėsto Talino BFM.

Pabaigai noriu paminėti naujieną, kad bus kuriamas filmo „Apsimetėliai“ perdirbinys. Jį kurs prancūzai. Galbūt tai sutapimas, tačiau V. Toomla teigė, jog skaitydamas L. Ulman ir A. Feldmanio scenarijų jautė, kad šis atsiduoda prancūziškumu, todėl galėtų būti parašytas netgi ne estų kalba. Scenarijaus neskaičiau, todėl prancūziškos dvasios nepajutau, bet projektas intriguoja. Bus matyt.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mumija“

Vasara, tai toks laikotarpis, kai tipinis Lietuvis veržiasi kur nors į karštą Turkiją, Egiptą ar Tenerifę. Tuo tarpu pasaulio kino teatrus užkariaują ne ką mažiau „karštų“ blockbusterių virtinė, žinomais superherojų vardais, kvapą gniaužiančiomis veiksmo scenomis ar specialiaisiais efektais kviečianti publiką neįpareigojančiai patraškinti spragėsius ir atverti savo pinigines kino teatre. Neabejotina, jog pastaruosius kelerius metus spragėsius garsiausiai „traškina“ „Marvel“ komiksų herojų filmai. Kas metus pasiūlanti po keletą superherojų filmų ir visus juos apjungusi į bendrą visatą „Marvel“ karaliauja vasaros filmų topuose. Tad visai nestebina ir kitų kino studijų noras įkišti savo ranką į „Marvel“ spragėsių puodą.                

Atrodo, jog kelių žinomų, skirtingų veikėjų sumetimas į bendrą katilą (shared universe) šiuo metu yra populiariausia ir pelningiausia idėja Holivude. Tačiau ši idėja anaiptol nėra nauja. Bene pirmuoju „shared universe“ filmu galėtų būti 1943-aisiais pasirodęs studijos „Universal Pictures“ filmas „Frankenstein meets the Wolf Man“. Trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Universal Pictures“ sukūrė daugybę kultiniais tapusių monstrų filmų. Boriso Karloffo, Bela Lugosi, tėvo Lono Chaney`aus ir sūnaus Lono Chaney`aus Junior sukurti personažai – Frankenšteino monstras, Mumija, grafas Drakula, Operos fantomas, Žmogus Vilkolakis ir kiti – tapo neatsiejama kino istorijos dalimi. Šiandien „Universal Pictures“ nori visus juos prikelti ir, sekant karščiausiomis madomis, perpinti jų istorijas bendroje „Tamsiojoje visatoje“ („Dark universe“).

Kadras iš filmo „Mumija“

Panašu, jog „Universal Pictures“ savo visatos kūrimosi ėmėsi rimtai – jau ruošiamas antrasis visatos filmas „Bride of Frankenstein“, paskelbta, jog Johnny Deppas taps „Nematomu žmogumi“ kituose studijos filmuose ir t. t. Ateities projekcijos tokios ambicingos, jog visai nebestebina faktas, kad pirmojo visatos filmo „Mumija“ pradžioje „Dark universe“ logotipas pasirodo ryškiau ir pompastiškiau nei paties filmo pavadinimas. O gal ir be reikalo. Nes mumijos prakeikimas gali į užmarštį nusinešti ne tik naująjį „Universal Pictures“ filmą, bet ir visą su juo siejamą „Tamsiąją visatą“.

Atrodo, jog projektuodama savo naują monstrų visatą „Universal Pictures“ visai pamiršo, jog bendra visata bus bevertė, jei jos atskiros dalys (t.y. kino filmai) bus apgailėtinos kokybės. Tokia, iš esmės, yra „Mumija“ (The Mummy, 2017).

Žinoma, „Mumija“ turi pavienių elementų, kurie daro vasaros blockbusterius sėkmingais. Atrodo nesenstantis superžvaigždė Tomas Cruise`as filme neblogai atlieka įvairius Tom Cruiseiškus  dalykus. Jo personažui, amerikiečių kariui/kapų plėšikui Nikui, tenka daug lakstyti, šokinėti, muštis, vartytis krentančiuose lėktuvuose ir t.t., o aktorius daugelį savo triukų, kaip ir kituose filmuose, atlieka pats. Filme netrūksta efektingų veiksmo scenų, kurias praturtina tikrai geri specialieji efektai. Visgi dauguma Tom Cruiseiškų veiksmo scenų atrodo jau matytos kituose filmuose, o šio filmo scenaristai, panašu, visai pamiršo, jog Tomas Cruise`as kažkada buvo aktorius, o ne kaskadininkas. Tad tarp veiksmo scenų galima įtarpti ir kelis normalius dialogus, pabandyti suteikti jo personažui daugiau gylio ar emocijų.

Kadras iš filmo „Mumija“

Visai pavykusiu galime laikyti ir bandymą sukurti naują mumijos įvaizdį. Šį kartą filmo mumija yra moteris – gyva palaidota Ahmanet (akt. Sofia Bouttella). Greitesnė ir lankstesnė nei tradiciniai vyriški mumijų prototipai, tačiau ne ką mažiau užsispyrusi ir grėsminga. Neblogos Tomo Cruise`o veiksmo scenos, geri specialieji efektai, pavykęs mumijos rūbų pervilkimas – štai ir viskas, kas yra vykusio „Mumijoje“. Tačiau tai neišgelbsti filmo.

Blogiausia, jog studijai primygtinai siekiant startuoti „Dark universe“ istorijoje filmas „Mumija“ tapo visiškai bedvasiu, butaforiniu ir užmirštamu vos išėjus iš kino teatro. Visų pirma dėl to kaltas studijos gobšumas, siekiant žūtbūt ir kuo greičiau sukurti savo monstrų visatą, taip įsitraukiant į pelningą rinką, kurioje jau murkdosi „Marvel“ ir „DC“ komiksų herojai.

Bedvasis jau Tomo Cruise`o, kaip filmo žvaigždės, pasirinkimas. Bedvasis, nes filmo scenaristai akivaizdžiai nežinojo, ką su juo daryti, apart  įtraukti jį į dar vieną veiksmo sceną.

Kadras iš filmo „Mumija“

Butaforiškas, nes tradicinė daugelio mumijos filmų siužeto linija: smėlis – sarkofagas – mumija – kova – laiminga pabaiga, šiame filme yra apipinamas daugybe beprasmybių. Galiausiai filmo scenarijus (kurį rašant dirbo 6 žmonės!) iš esmės tampa „Dark universe“ faktelių, veiksmo scenų ir bereikalingų personažų kratiniu. Turime čia ir Londone veikiančią slaptą monstrų stebėtojų ratelį, ir Russello Crowe vaidinamą dviveidį monstrą, puikiai žinomą iš literatūros, yra ir Tomo Cruise`o personažo draugas, kuris numiręs nežinia kodėl nusprendžia vaidentis savo kolegai, ir dar daug kitų dalykų. Tačiau visa tai visiškai nerūpi žiūrovui.

Nerūpi, nes visa tai yra užmirštama. Užmirštama, nes filmo dialogai nepakyla aukščiau juokelių apie penkiolikos sekundžių trukmės seksą lygio; užmirštama, nes filmo personažai emociškai yra mažiau spalvingi nei Malevičiaus kvadratas; užmirštama, nes tomis „spalvingomis“ personažų emocijomis paremti kertiniai filmo momentai; užmirštama, nes veiksmo linijos logika primena susivėlusias skraidančio spagečių monstro galūnes; užmirštama, nes nesugebėsite paniūniuoti nė vienos melodijos iš filmo garso takelio praėjus 15-ai minučių po jo pabaigos. Sąrašą galima tęsti…

Kadras iš filmo „Mumija“

Neseniai kino ekranuose pasirodė „Marvel“ visatos konkurento „DC“ komiksų visatos filmas „Nuostabioji moteris“, tapęs vienu geriausių pastarojo meto superherojų filmų. Filmas, kaip ir „Mumija“, pasiūlęs gerų veiksmo scenų ir specialiųjų efektų, tačiau, kitaip nei „Mumija“, privertęs emociškai pajusti savo personažus, rūpintis jais ir dėl jų likimo, sugebėjęs išlikti logišku ir aiškiu visatoje, kurioje amazonės kaunasi Pirmajame pasauliniame kare. Filmas, privertęs dar kelias dienas niūniuoti jo pagrindinę muzikinę temą.

Lyginant su šiuo filmu „Mumija“ atrodo kaip patetiškas bandymas išspausti kuo daugiau publikos pinigų pasinaudojant žinomos žvaigždės ir nostalgiškų monstrų vardais. Vienas prasčiausių šios vasaros filmų, artimas kitam panašiam bandymui pasipinigauti – savo franšizės pradžia turėjusiam tapti – „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“ (kolega Povilas jį pavadino „labai brangiu kliedesiu“, skaitykite jo apžvalgą čia). Antra vertus, „Nuostabiąją moterį“ apgyvendinusios „DC“ komiksų kino visatos kelio pradžia taip pat buvo labai duobėta. Gal „Mumija“ dar ne pabaiga?

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Stefanas Cveigas: Atsisveikinimas su Europa“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

„Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“ (Stefan Zweig: Farewell to Europe, 2016) – tai filmas apie žmogų ir jo ilgesį. Ilgesį namų, kurie paskendę karo liepsnose. Europos, kuri grasina pati save sunaikinti. Tačiau pats veiksmas taip ir nenukelia į patį filmo objektą – Europos žemyną. Austrijos žydas, intelektualas, rašytojas, filosofas Stefanas Cveigas keliauja po Pietų Ameriką ir apmąsto Europos nesugebėjimą gyventi taikiai. Europa taip toli, tačiau kartu taip arti – nuolatinėse rašytojo, esančio egzilyje, mintyse.

Dramą „Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“ kūrė pripažinta vokiečių aktorė ir režisierė Maria Schrader. Prancūzų prodiuseris Denis Poncet susisiekė su ja, nes norėjo sukurti filmą Lotės Cveig (akt. Aenne Schwarz), antrosios rašytojo žmonos, akimis. Tačiau režisierė, pradėjusi skaityti apie šią porą, pastebėjo kitą ryškėjančią temą – buvimą egzilyje. Juostoje ji bando atsakyti į klausimus, ką reiškia būti radikaliu pacifistu karo būsenoje, kas žymų rašytoją, vieną labiausiai pripažintų žydų pabėgėlių, skyrusį tiek dėmesio apmąstymams apie vieningą Europą, nuvedė prie tokios pabaigos, nepaisant apgaulingo saugumo.

Pirminė šio filmo idėja buvo parinkti žymius amerikiečių aktorius ir kurti jį anglų kalba. Tačiau vėliau Maria Schrader apsigalvojo ir nusprendė jį filmuoti septyniomis kalbomis bei sukurti daugiakultūrę terpę. Šis sprendimas tarsi perdavė paties S. Cveigo pagrindines idėjas apie taikų pasaulio žmonių sambūvį ir, žinoma, daug tiksliau perteikė aplinką, kurioje veikė rašytojas. Taigi filmavimo aikštelė tapo savotišku Babelio bokštu.

Kadras iš filmo „Stefanas Cveigas: Atsisveikinimas su Europa“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Stefanas Cveigas Europą paliko 1934 m. ir į ją nebegrįžo. Praradęs viltį, kad Europa kada nors pasieks taiką, rašytojas nesulaukė karo pabaigos. Filme rodomas laikotarpis, kuomet jis yra egzilyje. Suskirstytas į šešias dalis, jis atskleidžia Europos intelektualo klajones po Pietų Europos žemyną: Braziliją, Čilę, Argentiną bei trumpą epizodą Niujorke.

Ši struktūra nuveda siužetą prie svarbiausios finalinės akimirkos, tai tarsi bandymas atsakyti, kas rašytoją privedė prie tokios baigties. Tam tikrų jo gyvenimo akimirkų pasirinkimas atskleidžia nuolatinį namų ilgesį ir nesugebėjimą atsiriboti nuo to, kas vyksta Europoje. Kartais dėl išorinio spaudimo, bet neretai dėl vidinės kaltės ir skausmo.

Namų ilgesys rodomas filmui dar net neįpusėjus šviesioje ir kupinoje žaismingos ironijos scenoje. Komiška, net šiek tiek satyriška vieta, kai Stefanas Cveigas priimamas vietos mero ir jo gyventojų mažame Brazilijos kaimelyje. Stengiantis gražiai sutikti žymų rašytoją jam vietinis orkestras sugroja klasiką tapusį austrų kompozitoriaus Johanno Strausso valsą. Kad ir kaip negražiai skamba šis atlikimas, greičiau keliantis juoką, o ne susižavėjimą, jis primena gimtuosius namus ir išspaudžia ašaras Stefano Cveigo akyse.

Kadras iš filmo „Stefanas Cveigas: Atsisveikinimas su Europa“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Ryškiausiai Europos šmėklos persekiojimas jaučiamas Cveigo ir jo žmonos Lotės apsilankyme Niujorke, pirmosios žmonos Frederikos (akt. Barbara Sukowa) namuose. Ši scena atskleidžia Stefano Cveigo santykį su Europa ir jo santykį su ten likusiais žmonėmis. Žmonės, siekiantys pabėgti nuo nacistinio rėžimo baisumų, nepaliauja rašytojo prašyti suteikti jiems vizų. Šie laiškai nepalieka rašytojo ramybėje, vis primindami jo atsakomybę už esančius anapus už Atlanto.

Apsigyvenus idiliškame Petropolyje, karo nuojauta, rodos, turėtų pasitraukti. Tačiau Cveigui kalbantis su ten pat gyvenančiu draugu Ernstu Federiu (akt. Matthias Brandt) toliau piešiamas nelaimingo žmogaus paveikslas. Jie kalba apie tai, kad neturi jokių priežasčių būti nepatenkinti, tik ne jie. Tačiau liūdesys jų veiduose verčia galvoti kitaip. Jie yra egzilyje, negalintys grįžti namo ir mąstantys apie draugus, kurie mirė ar miršta karo apimtoje Europoje.

Filmas kelia daug moralinių ir vertybinių klausimų. Stefanas Cveigas radikalus pacifistas ir, nors ir spaudžiamas aplinkinių, atsisako pasisakyti prieš Vokietijoje įsitvirtinusį nacių rėžimą. Kaip iš viešo asmens, iš jo reikalaujama pareikšti savo poziciją, kaip tai padaro Emilis Ludwigas savo emocingoje antifašistinėje kalboje 1936 m. tarptautinėje konferencijoje Buenos Airėse. Tačiau Stefanas Cveigas atsisako prisitaikyti prie vyraujančio diskurso ir dėl to sulaukia daug kritikos. Pasak jo, tai tik švaistymasis žodžiais, nedarantis jokios įtakos. Jis atsisako tapti politiniu instrumentu. Net, jei kartais sunku pritarti Cveigo požiūriui, tai verčia kritiškai pažvelgti į susidariusią padėtį.

Pergalės prieš nacistinę Vokietiją atrodo kiek kitaip. Įsiklausyti reikia į Cveigo žodžius Ernstui Federiu, kad jį ypač žeidžia žmonių džiaugsmas, kai naikinamas Berlynas, ir tai, kad nėra nė vienos pusės, kuri būtų prieš patį karą. Karas yra pagrindinis Cveigo priešiškumo objektas, o ne kuri nors konkreti valstybė.

Kadras iš filmo „Stefanas Cveigas: Atsisveikinimas su Europa“
Kino teatro „Pasaka“ archyvas

Aktorius  Josefas Haderis gerai įkūnija visas giliausias Stefano Cveigo emocijas. Jis perteikia visą niuansų kupiną rašytojo emocinį būvį, moralinių audrų draskomą vidų ir nesugebėjimą atsiriboti, atsisveikinti su Europa. Antrąją žmoną Lotę, nuolatos lydinčią rašytoją, suvaidinusi aktorė Aenne Schwarz perteikia tą skausmą, kuris atsispindi jos žvilgsnyje, liūdnoje šypsenoje ir nuvargusiame veide. Buvimo egzilyje būsena, nuolatinis ilgesys niekada nėra išsakomas tiesiogiai. Tačiau aktoriai priverčia pajausti vidinę veikėjų būseną ir kartu ją išgyventi.

Operatorius Wolfgangas Thaleris kuria šviesų ir ryškų Pietų Amerikos paveikslą, kurdamas kontrastą su šaltu, arčiausiai Europos psichologine prasme esančio Niujorko vaizdu. Spalvinga Pietų Amerikos tikrovė tarsi tik dar labiau išryškina numatomą Europos tamsą, kuri savo šešėliais užslenka ant šviesios ir saugios būties.

„Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“ – tai filmas apie Stefaną Cveigą, žymų rašytoją. Tačiau jame nesužinosite apie jo darbus, filme nerodoma jo pagrindinė veikla – rašymas. Jame svarbu „atsisveikinimo su Europa“ momentas. Kaip žmogus išgyvena buvimą toli nuo namų, nuolatinį jų ilgesį ir žiaurų karą, kuris graužia ne tik Europą, bet ir patį žmogų iš vidaus. Nesvarbu, kaip toli jis nuo jo būtų.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Vaikis ant ratų“
„ACME Film“ archyvas

Kada režisierių ramia sąžine galima vadinti kultiniu? Ko gero, tuomet, kai šis sukuria filmą, priklausantį žanrui, kurį šiaip jau sąžiningai ignoruotum. Tačiau tu vis tiek eini į kino teatrą jo pažiūrėti. Taigi štai jums Edgaro Wrighto galia. Aš, žiūrintis filmą, kuriame svarbiausią vietą užimą automobilių gaudynės ir apiplėšimai. Pasaulis pilnas staigmenų, mielieji. Tiesą sakant, pirmą kartą kine pamatęs šios juostos anonsą netgi atsidusau. Dėve Dėve, dar vienas „Tranporteris“ beigi „Grieti, bet pasiutę“. Ir tik atėjus supratimui, kas sukūrė „Vaikį ant ratų“ (Baby Driver, 2017), pajutau intrigą.

O intriga visų pirma susijusi su E. Wrighto režisavimo stiliumi. Jis vienas tų kūrėjų, kuriuos kažkas gali apkaltinti tuo, kad jo filmuose daugiau dėmesio skiriama stiliui, o ne turiniui. Šitą priekaištą, o gal tiesiog pastebėjimą, galima labai lengvai suprasti. Jo braižas iš tikrųjų stebėtinai greitai atpažįstamas ir išsiskiriantis. Tikrai nestatau jo į vieną gretą su Q. Tarantino, bet abu jie turi šį bruožą.

Kas visgi E. Wrighto filmą daro E. Wrighto filmu? Na taip, galėčiau aš čia išskirti kinematografiją, montažą ir kitus dalykus, apie kuriuos nieko nesuprantu, bet daug svarbiau man atrodo jo kūrinių tonas. Visi jie yra savotiškas žaidimas su pasirinktu žanru, eksperimentai su jo klišėmis ir dažniausiai naudojamais triukais.

Kadras iš filmo „Vaikis ant ratų“
„ACME Film“ archyvas

Tuo pačiu metu jo filmai yra visiškai save suvokiantys (užsienine kalba tariant, self aware). Netgi galima vartoti žodelytį meta. Dėl šios savybės iš pažiūros tikrai paprastose juostose, kurias galima žiūrėti ir tiesiog šiaip sau, neieškant kažko paslėpto, atsiranda papildomas lygmuo. Žaidimo su forma ir ironiško žvilgsnio į patį kūrybinį procesą lygmuo.

Būtent ši savybė ir daro „Vaikį ant ratų“ tokių įdomiu. Regis, filmo idėja ne tik daug kartų matyta, bet ir paprasčiausiai banali. Jaunuolis vardu Vaikis yra susimetęs su kažin kokiu mafiozu, organizuojančiu ginkluotus apiplėšimus. Vaikis mat yra labai geras vairuotojas. Siaubingai geras. Galintis nesunkiai pabėgti nuo visos flotilės policijos automobilių. Žinoma, jis visai nenori būti nusikaltėliu. Iš tikrųjų jis yra geros širdies jaunuolis. Tik šiek tiek pasimetęs.

Kai kažkokioje užkandinėje jis sutinka mielo veido merginą, kalbančią su pietietišku akcentu, galutinai susipranta, kad nori gyvenime kažką pakeisti, t. y. „be jokio plano pabėgti su ja į Vakarus mašina, kurios negali sau leisti“. Aišku, ne viskas taip paprasta. Iš čia ir kyla visa drama.

Kadras iš filmo „Vaikis ant ratų“
„ACME Film“ archyvas

Šitame siužete susimaišo keli pakankamai giliai kolektyvinėje sąmonėje nusėdę vaizdiniai: kažkas panašaus į Boni ir Klaido legendą, 50-ųjų rokenrolo eros geros širdies blogiukas išlaisvina gerą mergaitę iš jos nykios kasdienybės motyvas bei ankstyvojo Q. Tarantino intelektualių ir artikuliuotų nusikaltėlių gyvenimo kronikos. Visa tai dar apvilkta ir minėtųjų „Greiti ir įsiutę“ rūbu. Rezultatas – gana keistas kokteilis. Regis, „Vaikis ant ratų“ vienu metu yra ir gana bukas veiksmo filmas, ir tamsi komedija, ir trileris, ir naivi romantinė komedija. Nesuprasi. Galite netgi atlikti eksperimentą. Pabandykite kam nors rekomenduoti šį filmą, o kai išgirsite klausimą, apie ką jis, trumpai atsakykite į jį. Labai sudėtingas uždavinys.

Pats filmo žiūrėjimas, turbūt, gali netgi virsti nelabai malonia patirtimi, jeigu tavo smegenys užsispyrėliškai bandys žūtbūt suvirškinti tai, ką akys mato ekrane, ir įstatyti „Vaikį ant ratų“ į kažkokio žanro rėmus ar priversti jį būti logišku ir nuosekliu. Tačiau E. Wrightui iš tikrųjų tai visiškai nerūpi. Jam daug įdomiau paimti anksčiau minėtąsias klišes (arba populiarius motyvus, jeigu klišės jums atrodo per riebus žodis) ir pažaisti su jomis. Kartais apversti jas aukštyn kojomis, kartais žiūrėti į jas visiškai rimtai, o kartais iš jų ironiškai pasišaipyti. Jeigu į kino teatro kėdę atsisėdi nusiteikęs tokiam žaidimui, labai greitai pajunti, kaip jis tave įtraukia.

Ir kaipgi neįtrauks, kai jame tiek daug kūrybinių idėjų ir puikių pasirodymų. Visų pirma, jis puikiai nufilmuotas ir sumontuotas. Mašinų gaudynės įtraukiančios ir nepabostančios (o šiaip jos labai greitai pabosta). Ir ne tik gaudynės. Net ir ėjimo šaligatviu scenose jauti režisieriaus stilių. Tai labai svarbu ir dėl tos priežasties, kad filme iš tikrųjų yra labai mažai dialogų. Daugiausiai komunikuojama vaizdais ir emocijomis, o ne žodžiais. Pasitaikė tik kelios vietos, kuriose žiūrovui atvirai kažkas paaiškinama. Dažniausiai visgi leidžiama tau pačiam susiprasti, kas ir kodėl čia vyksta.

Kadras iš filmo „Vaikis ant ratų“
„ACME Film“ archyvas

Gal aš ir klystu (tikriausiai), bet, kai filme pakankamai nedaug dialogų, aktorių darbas pasidaro šiek tiek sunkesnis. Mat nebėra už ko pasislėpti. Ne bėda. „Vaikis ant ratų“ vaidina puiki aktorių grupė. Jammie Foxxas tiesiog tobulas savo ciniškumu ir nesumeluota piktdžiuga, Jonas Hammas ir Eliza Gonzalez priverčia galvoti, kad ir pats visai norėtum tokių santykių, Kevinas Spacey yra ir ramus, ir grėsmingas tuo pačiu metu. Silpniausiai, ko gero, atrodo Vaikį vaidinantis Anselas Elgortas, kurio veidas labiau tiktų paauglių romantinei komedijai. Tačiau, ko gero, tokia ir buvo idėja. Pagrindinis personažas ir turėjo būti tokio saldaus veido.

Žinoma, dar būtina paminėti ir muziką. Ji čia labai svarbi. Tiesą sakant, kone viso filmo metu ją girdi, ji atspindi (o gal formuoja) scenų toną ir emociją. Maža to, dialogams esant tokiems trumpiems ir retiems, dainos dažnai tave informuoja apie tai, kas vyksta. Čia suskamba viskas – nuo „Beach Boys“ iki „The Damned“. Atidžiai klausykite. Gal išgirsite savo naują mėgstamiausią grupę.

Taigi toks tas „Vaikis ant ratų“. Labai apgaulingas. Iš pradžių atrodo kvailas. Tada komplikuotas. Galiausiai – talentingai padarytas. Tačiau niekada nepaliekantis abejingu. Kai ką jis baisiai erzins. Kitus sužavės. Tačiau abejingų nepaliks.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Diunkerkas“

Christopherio Nolano filmai yra vieni laukiamiausių reginių kino bendruomenėje. Jis vienas tų retų režisierių, kuris geba kurti kokybišką masinei auditorijai skirtą kiną. Nolano filmai dažnai pasižymi kinematografiškumu, labirintišku scenarijumi, praktiniais efektais, montažu, suderintu su garso takeliu, kurio autorius dažniausiai būna kompozitorius Hansas Zimmersas. Net ir liepą galima laikyti savotišku Nolano mėnesiu, kadangi daugumą pastarųjų jo darbų kino teatruose pasirodė būtent šio mėnesio antroje pusėje. Šią vasarą režisierius kino teatruose pristatė savo pirmąjį istorinį karinį filmą „Diunkerkas“ (Dunkirk, 2017), nušviečiantį apie Diunkerko evakuaciją, kitaip dar vadinamą operaciją „Dinamo“ arba „Diunkerko stebuklu“.

1940 metais Prancūzija, palaikoma Didžiosios Britanijos, Belgijos ir Kanados kariuomenės, kovojo su aršia nacistinės Vokietijos kariuomene. Pralaimint mūšį, buvo nuspręsta evakuoti kariuomenę iš Diunkerko uosto ir pasiruošti kitai kovai. Savaitę (gegužės 26-birželio 4) trukusios gelbėjimo operacijos metu Ministras pirmininkas Winstonas Churcillis tikėjosi išgelbėti maždaug 30 tūkstančių karių, tačiau pasitelkus 800 šimtus civilinių laivų jiems pavyko susigrąžinti 338 226 iš 400 000 paplūdimyje buvusių kareivių.

Filme istorija pasakojama iš trijų perspektyvų – sausumos, jūros, oro. Jaunas kareivis Tomis (Fionn Whitehead) bėga nuo vokiečių kulkų tuščiomis Diunkerko gatvėmis, kol prabėgęs prancūzų užtvarą atsiduria paplūdimyje su kitais krantą palikti bandančiais kareiviais. Čia jie tampa lengvu taikiniu vokiečių kariniams lėktuvams, kurie mėto bombas į molą atplaukiančius laivus ir kolonomis sustojusius kareivius.

Kadras iš filmo „Diunkerkas“
„ACME Film“ archyvas

Į kitą Lamanšo sąsiaurio krantą, tausodami savo karinius laivus, valdžia pasiuntė daugiau nei 800 civilinių laivelių parplukdyti atvirame paplūdimyje įstrigusių kareivių. Šiais laiveliais taip pat buvo galima priplaukti arčiau kranto, ko negalėjo padaryti kariniai laivai. Vienas jų – „Mėnulio akmuo“, kurio įgula: Dosonas (Mark Rylance), jos sūnus Piteris (Tom Glynn-Carney) ir pagalbininkas Džonas (Barry Keoghan), plaukia į karą padėti saviškiams. Trečiojoje pasakojimo linijoje pilotai – Fareras (Tom Hardy) ir Colinsas (Jack Lowden), (trečiasis žūsta veiksmo pradžioje) – bando numušti vokiečių karinius lėktuvus, kurie nuolat atakuoja sąjungininkų gretas.

Teigiama, kad Holokaustas neturi naratyvo, todėl ir apie jį pasakojantys filmai neturėtų jo turėti. Tą patį, manau, būtų galima pasakyti ir apie karą (bei mūšius), kurio kompleksiškumas sunkiai gali sutilpti į vieną siužeto liniją. Todėl režisieriaus sprendimas naudoti nelinijinio naratyvo pasakojimo būdą iš ties labiau padėjo įsijausti į pačią Diunkerko gelbėjimo operaciją.

Tarp siužetinių linijų skiriasi ir chronologinis laikas – veiksmas sausumoje vyksta vieną savaitę, jūroje – vieną dieną, o ore tik vieną valandą. Šioms linijoms pinantis viena su kita atsiranda pasikartojančių veiksmų scenų, kurios ekrane rodomos iš skirtingų perspektyvų. Tarkime lakūno Colinso lėktuvo numušimas žvelgiamas iš jo, jau bandančio išlipti iš skęstančio jūroje lėktuvo, ir jį gelbėjančio „Mėnulio akmens“ įgulos narių akių. Todėl ir pats siužetas tampa dėlione, kurią užbaigia žiūrovo akis.

Skirtingai nuo kitų klasikinių karinių filmų kaip „Gelbstint eilinį Rajaną“ (Saving Private Ryan, 1998), „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket, 1987) ar „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now, 1979), „Diunkerkas“ neturi vieno herojaus. Jame veikėjai yra suskirstomi į mažas grupeles, per kurias pasakojamos skirtingos istorijas. Tuo režisierius išvengia perdėto heroizmo ar patriotiškumo. Tuo itin pasižymi praeitais metais pasirodęs Melo Gibsono filmas „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016), pagrindiniu objektu pasirenkantis kareivį Desmondą Dossą (Andrew Garfield), Antrojo pasaulinio karo metu neiššovusio nei vienos kulkos ir gavusį medalį už narsą.

Kadras iš filmo „Diunkerkas“
„ACME Film“ archyvas

Panašiai būtų galima pasakyti ir apie Clinto Eastwoodo „Amerikiečių snaiperį“ (American Sniper, 2015), vaizduojantį vykstantį karą Artimuosiuose Rytuose. Tokie kariniai filmai pasirenka vieną herojų, su kurio narsa gali tapatintis ne tik filmo žiūrovai, bet ir visa tauta. Pastarasis Eastwoodo filmas netgi buvo kaltinamas respublikonų skleidžiama karine propaganda. „Diunkerko“ atveju to nėra, nes filme nėra vieno pagrindinio herojaus, mosuojančio savo valstybės vėliava mūšio lauke.

Filme visas veiksmas vyksta tik „Dinamo“ operacijos metu ir tik gelbėjimo vietoje. Nolanas sąmoningai pasirenka nerodyti Winstono Churchillio ir kariuomenės vadų posėdžių, išvengdamas politikos. Kūrinyje dėl tų pačių priežasčių neišvysite ir vokiečių kareivių. Visas dėmesys yra skiriamas tik sąjungininkų gelbėjimo misijai. Veikėjų priešistorė nepapasakojama, kas iš tiesų, jei lyginsime su kitais kariniais filmais, yra būdinga šio žanro kūriniams. Mes juos matome čia ir dabar, bejėgiškai bandančius išgyventi.

Nolano scenarijus užėmė 76 lapus – dvigubai mažiau nei kitų šio režisieriaus filmų. Veikėjai kūrinyje kalba retai ir persimeta žodžiais tik būtiniausiose situacijose, užleidžiant pirmenybę kūno kalbai, kaip buvo nebyliojo kino laikais. Scenarijus šiame filme beveik ir nereikalingas, kadangi visa istorija yra pasakojama per veiksmą. Tuo man „Diunkerkas“ primena Georgo Millerio „Pašėlusį Maksą: įtūžio kelią“ (Mad Max: Fury Road, 2015), kur naratyvo nebuvimas leidžia įsijausti į dvi valandas trunkantį veiksmą, o pats Maksas viso kūrinio metu ištaria vos kelias frazes.

Kadras iš filmo „Diunkerkas“
„ACME Film“ archyvas

Christopheris Nolanas sukuria iš ties įspūdingą kinematografinį reginį, kuris tampa ir kūrinio Achilo kulnu. Filme pirmą kartą panaudojamos nešiojamos IMAX kameros. Jomis nufilmuota 75 procentai kūrinio medžiagos – daugiau nei bet kuriame kitame režisieriaus filme. Filmas kino teatruose paruoštas rodyti IMAX, 70 mm ir 35 mm formatais, todėl geriausią įspūdį pajusite IMAX kino teatruose. Taip pat visi žino, kad Nolanas savo kūriniuose naudoja beveik tik praktinius efektus, todėl visi sprogimai vyksta iš tiesų, o ne kuriami pasitelkus CGI. „Diunkerke“ buvo naudojama virš 60 Antrojo pasaulinio karo laivų. Taip pat filmavime buvo ir „Dinamo“ operacijoje  dalyvavusių civilinių laivelių, prisidedančių prie autentikos kūrimo.

Todėl režisieriui buvo svarbi net ir kūrinio trukmė. „Diunkerkas“ trunka 106 minutes, kai dauguma karinių filmų yra maždaug trijų valandų trukmės („Šių dienų apokalipsė“ trunka 3 valandas 16 minučių). Kiekviena kūrinio sekundė išnaudojama veiksmo kūrimui.

Prie stipraus filmo įspūdžio kūrimo prisideda ir Hanso Zimmerso garso takelis, jo metu sustojantis tik paskutinėje traukinio scenoje, kareiviams pasiekus saugią zoną. Jis, einantis išvien su montažu, filme kuria įtampą. Garso takelį būtų galima laikyti netgi atskira siužeto pasakojimo forma. Tačiau būtent dėl šios patirties, kurią galima patirti tik aukštos kokybės kino salėse, kūrinys tikriausiai nebus toks paveikus žiūrint jį per televizorių, o ypač per kompiuterio ekraną. Filme svarbus kiekvienas, net ir menkiausias išleistas garsas. Tad, žiūrint ne kine, žiūrovas gali nepastebėti detalių. Todėl „Diunkerką“ privaloma žiūrėti tik kine, kitu atveju, scenarijaus nebuvimas taps ne privalumu, o trūkumu.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Lemtinga pagunda“

Prisiminkite gerai žinomą „Išvyką prie Kabančios uolos“ (Picnic on Hanging Rock, 1975). Tik šįkart veiksmas vyksta ne Australijoje, o Virdžinijoje, ir dingusias moksleives pakeičia surastas pašautas jankis. Galiausiai, net jei „Išvyka“ ir nėra matyta, šios siužeto detalės nėra itin svarbios – tikėtina, jog filmo turinį ilgainiui užmiršite, bet liks ryškus žiūrėjimo prisiminimas. Daug nostalgijos, sumišusios su keistumu ir šiurpumu, nelig iš kito pasaulio. Maždaug tokį įspūdį palieka „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017), o jo rodomą istoriją galima interpretuoti įvairiai.

Vienas variantas yra filmą suvokti itin tradiciškai. Nicole Kidman, Kirsten Dunst ir Ellie Fanning – pagrindinės herojės. Mergaičių mokyklos auklėtoja ir mokinės (jų yra daugiau nei tik išvardintosios), kurių ramų ir gana nuobodų gyvenimą sudrumsčia surastas sužeistas kapralas Džonas. Visos dėl vyro pameta galvą, viena kitai pavydi, imasi radikalių, dramatiškų veiksmų – na, tokia tipinė, seksistinė Holivudinė drama, kaip „ji“ sutiko „JĮ“, tik su nelabai laiminga pabaiga ir be proto gražiais kadrais.

Taip paprastai apibūdinti „Lemtingą pabaigą“ būtų neteisinga. Juk patikėjus panašia turinio versija, filmas gali pasirodyti niekam tikęs, šaržuojantis ir nieko nepasakantis. O pamėgus Sofios Coppolos braižą bei juo labiau žinant, jog šiemet jį pelnė apdovanojimą Kanuose už geriausią režisūrą, norisi ieškoti ir kitos filmo interpretacijos.

Kadras iš filmo „Lemtinga pagunda“

Visos herojės tikrai džiaugsmingai reaguoja į kapralo atvykimą. Jis simbolizuoja joms tai, ko trokšta kiekviena jų: jaunesnėms mokinėms tai negirdėti pasakojimai apie laukinę gamtą, vyresnėms – proga rasti lygiavertį, gyvenimo patirtį turintį pašnekovą, paauglei – sujudę hormonai ir seksualumas. Kiek gaila, jog herojės negali laimės siekti savarankiškai, be atvykėlio, tačiau čia dera atsižvelgti į pasakojimą kontekstą.

Pilietinio karo metai. Moterys atskirtos nuo savo šeimos ar sutuoktinių – pas vienus grįžti per pavojinga, kiti iš karo jau nebegrįš. Herojės yra nežinomybėje, neliko net vergų, atlikdavusių visus ūkio darbus (keliuose kadruose merginos atsainiai kasinėja daržą, tačiau piktžolių krūmai didesni už jas pačias – panašu, prie naujos aplinkos dar nepripratusios). Į veikėjas galima žvelgti ne į kaip atskirus individus, o porevoliucinio laikotarpio kartą – pasimetusią, kažko laukiančią, priverstą prisitaikyti.

Tokiai versijai tinka ir S. Coppolos kuriama atmosfera. Jau pirmais kadrais filmas sužavi pasteliniu paveiksliškumu, kurį tuoj papildo dailiu rožiniu šriftu išraitytas pavadinimas. Viskas atrodo truputį netikra – tačiau ne nenatūralu, o greičiau antgamtiška. Puikiai vaidinančios aktorės dėvi baltas arba šviesių, pastelinių spalvų (tiems laikams nebūdingas) sukneles, labiau plevena nei vaikšto, ir ištirpsta didinguose peizažuose: taip tampa panašios į ne visai žmogiškas būtybes. Be galo graži kinematografija ir ją papildantys veikėjų niūniuojami ar dainuojami senoviški kūriniai yra stipriausia juostos dalis, kurianti atmosferišką – paslaptingą, truputį jaudinantį, nesuvokiamą – pasaulį.

Kadras iš filmo „Lemtinga pagunda“

Gaila, jog pabaigoje pritrūksta „išrišimo“. Ar herojės tikrai kažko išmoko? Ar jos sugebėjo adaptuotis prie naujos aplinkos, ar atvirkščiai – pasidavė jai? Po peržiūros apima jausmas, jog kažko trūksta, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje „Lemtinga pagunda“ turi potencialą įsitvirtinti kertelėje „Tie be galo gražūs ir poetiški“.

 „Labai keistas filmas“ apibendrino dvi žiūrovės, pasibaigus filmui. Tikrai keistas – labai išsiskiriantis iš vasaros kino repertuaro. Bet S. Coppolos gerbėjų nustebinti neturėtų. Nors tai ir nėra geriausias režisierės darbas, nostalgijos ir paslapties atmosferos pritvinkusi „Lemtinga Pagunda“ turėtų puikiai susižiūrėti karštą vasaros dieną – jos metu galėtų geriausiai atsiskleisti pietinių valstijų, paskendusių tarp rūko, karo šūvių ir neišpildytų troškimų, atmosfera.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Žmogus–voras: grįžimas namo“

Nuo 1962 metų, kuomet Stanas Lee ir Steve Ditko išleido pirmąjį „Žmogaus-voro“ komiksą, šis superherojus tapo ne vieno paauglio ar coming of age jaunuolio mėgstamiausiu fikciniu veikėju. 15-os metų genetiškai modifikuoto voro įkastas jaunuolis ne tik galėjo skraidyti Niujorko dangoraižiais, bet ir buvo paprastas vaikinas iš Kvinso rajono, mokykloje susidūręs su patyčiomis ir pinigų trūkumu. Tad nenuostabu, kad su  „žemiškiausiu“ komiksų superherojumi greitai pradėjo tapatintis didžioji dauguma jaunuolių, paversdami jį populiariausiu „Marvel“ herojumi.

Tikriausiai tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl per pastaruosius penkiolika metų kino teatruose rodoma jau trečioji Žmogaus-voro franšizė. 2015 metais „Marvel“ su „Sony“ grupe sudarę sutartį pagaliau galėjo sugrąžinti mylimiausią veikėją į savo visatą ir pirmą kartą pristatė naująjį, Tomo Hollando įkūnytą, Žmogų-vorą filme „Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ (Captain America: Civil War, 2016).

Šiuo metu kino teatruose rodomas Jono Wattso „Žmogus-voras: grįžimas namo“ (Spider-man: Homecoming, 2017) nebepasakoja veikėjo priešistorės ir dėl to tik geriau. Kas norėtų trečią kartą žiūrėti, kaip Piteriui įkanda voras? Taip pat scenarijaus autoriai nusprendė neįtraukti dėdės Beno ir jo mirties istorijos, filme palikdami tik užuominą apie jį. Tokiais sprendimais filmo kūrėjai sutaupė laiko ir galėjo labiau susikoncentruoti į pagrindinę siužeto liniją. Nors dėdę Beną tikriausiai vis tiek išvysime kituose „Žmogaus-voro“ filmuose. Juk jo mirtis turėjo didelės įtakos Piterio asmenybės formavimuisi.

Kadras iš filmo „Žmogus–voras: grįžimas namo“

Naujausiame Žmogaus-voro filme Piteris Parkeris po kovos su Kapitonu Amerika grįžta atgal į Niujorką, kur Tonio Starko priverstas, jis toliau gyvena įprastą gyvenimą, svajodamas įrodyti savo vertę ir tapti vienu iš Keršytojų. Po pamokų jis apsivelka savo kostiumą ir gelbsti vietinius gyventojus nuo vagių ir smulkių piktadarių, kol rajone pasirodo Adrianas Tumas, arba geriau žinomas kaip vienas žymiausių Žmogaus-voro priešininkų Grifas (Michael Keaton), aštuonerius metus su bendrininkais kūręs ginklus, naudodamas ateivių paliktas medžiagas.

Iš pradžių Piteris stengiasi įvairiais būdais pasitelkdamas Hepį (Jon Favreau) susisiekti su Geležiniu-žmogumi, tačiau jiems nepatikėjus gresiančiu pavojumi Parkeris pats imasi iniciatyvos ir bando sustabdyti blogiečius.

Nors internete greitai filmui buvo priklijuota „geriausio Žmogaus-voro filmo“ etiketė, „Grįžimą namo“ galima laikyti tikru „Marvel“ studijos filmu be ankstyvosios žmogaus-voro dvasios. Vien tai, kad filme herojus yra geriausiai žinomas kaip „Žmogus-voras iš youtube video“, parodo į kokią žiūrovų grupę taikėsi kūrėjai. Tai – Y arba Z kartos atstovai, labiau užaugę su Roberto Downey Jr. Geležinio-žmogaus filmais nei Žmogaus-voro komiksais.

Kadras iš filmo „Žmogus–voras: grįžimas namo“

Iš vienos pusės kūrėjai bando prisitaikyti prie socialinių tinklų kartos jaunimo, parodydami su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai paaugliai, iš kitos pusės žmogus-voras nebeprimena to drovaus jaunuolio, kuris dabar kiek panašus į jaunąją Tonio Starko versiją. Juk ir jis dabar dėvi išmanųjį kostiumą su 576-iomis šaudymo funkcijomis, kurios išties jam labiau trukdo nei padeda.

Nuorodos į žymųjį Žmogaus-voro ir Merės Džeinės bučinį bei antrosios dalies traukinio sceną (šiame filme žmogus voras gelbsti žmones kelte) tik parodo, kokie yra stiprūs pirmosios Samo Raimi franšizės vaizdiniai, per trumpą laiką tapę kultiniais ir lengvai atpažįstamais masinėje kultūroje, kuriuos įtraukę filmo kūrėjai, žaidžia su žiūrovų nostalgija. Išėjus iš kino teatro kaip tik labiau kilo noras pažiūrėti Tobey Maguire įkūnyto Žmogaus-voro pirmuosius filmus, o ne kitus „Marvel“ studijos kūrinius.

Silpnesniąja filmo dalimi tapo antraplaniai veikėjai. Tonio Revolori įkūnijamas Flešas visai neprimena gąsdinančio mokyklos peštuko, nuo kurio nuolat nukentėdavo Parkeris. Jis pats greičiau atrodo, kaip moksliukas, kurį po pamokų ar pertraukų metu skriaudžia kiti mokiniai. Todėl visiškai lieka neaišku, kodėl Piteris jam nusileidžia. Mažai filme matoma Marisos Tomei vaidinama teta Mei taip pat visiškai neatitinka komiksuose vaizduojamos tetos prototipo. Nors pačios aktorės teigimu, filme neparodyta scena, turėjo paaiškinti, kokį teisingą pavyzdį ji rodo sūnėnui. Deja, filme ji parodoma kaip jaunatviška niujorkietė, galbūt labiau patiksianti jaunajai kartai nei tikriesiems komiksų gerbėjams.

Kadras iš filmo „Žmogus–voras: grįžimas namo“

Michaelio Keatono stipriai sukurtas pagrindinis antagonistas Grifas, nors ir puikiai suvaidintas, atrodo tarsi be tikslo. Jis labiau panašus į įprastą ginklų prekeivį. Tik skirtumas tas, kad jo parduodami ginklai turi didesnę galią. O ir atrodo, kad kurti pavojingesnius planus jis pradeda tik tada, kai jį pastebi Žmogus-voras.

Taip atsiskleidžia filmo scenarijus skylės, užkaišiotos „Marvel“ filmams būdingu humoru. Nei vienas veikėjas neatrodo iki galo išbaigtas, o ir pačia siužeto linija nebandoma laužyti paties žanro, ką bandė daryti DC „Nuostabiosios moters“ (Wonder Woman, 2017) kūrėjai, taisyklių.

Iš tiesų, nei vienas solinis Žmogaus-voro filmo scenarijus niekada iki galo ir neatskleis viso turimo potencialo, kadangi įžengęs į „Marvel“ visatą Žmogus-voras neteko galimybės būti vieninteliu superherojumi. Dabar scenarijaus autoriams nuolat teks galvoti apie kitų herojų siužetines linijas, kurios persipins Žmogaus-voro filmuose, taip vis mažiau dėmesio skiriant veikėjų plėtotei bei Piterio Parkerio meilės gyvenimui. Juk ir „Grįžime namo“ jam svarbiau įrodyti savo vertę dėdę Beną atstojančiam Starkui nei užkariauti Lizos (Laura Harrier) širdį.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Valerianas ir Tūkstantmečio planetų miestas“

Pasigilinę į daugelį nūdienos brangiausių mokslinės fantastikos filmų frančizių priešistorę nesunkiai aptiksime kelis pirminius šaltinius, kurių mintys ir idėjos vienokiu ar kitokiu būdu „nusėdo“ šiose franšizėse. Tokių idėjų „aukso graliu“ galime laikyti aštuntojo dešimtmečio viduryje režisieriaus Alejandro Jodarowsky bandytą ekranizuoti Franko Herberto mokslinės fantastikos kūrinį „Kopa“. Nors filmas taip ir nebuvo pradėtas filmuoti, tačiau dailiai pieštos, išsamios filmo kadruotės perėjo per daugelio didžiųjų Holivudo kino studijų produserių rankas, o surinkta filmo kūrybinė grupė vėliau „nutekėjo“ į tokius megaprojektus kaip „Žvaigždių karai“ ar „Svetimo“ epopėjos.

Vienu iš tokių idėjų šaltinių, nūdien garsiems filmams, galėtume laikyti ir 1967-2010 metais Prancūzijoje publikuotą komiksų seriją „Valerianas ir Lorelina“. Rašytojo Pierre`o Christino ir iliustratoriaus Jean-Claude Mezieres sukurta komikso visata pasižymėjo stulbinančia fantastiškiausių vizualinių idėjų gausa, įtemptu veiksmu bei stipriomis liberaliomis, humanistinėmis idėjomis. Ne veltui jis tapo kultiniu Europos komiksų rinkoje (šioje vietoje galime pažymėti, jog Alejandro Jodarowsky, nerealizavęs savo „Kopos“ idėjos kine, ją dalinai išplėtojo taip pat šiame žanre – jo sukurta „Inkalio“ komiksų serija taip pat yra garbinama komiskų fanų visame pasaulyje).

Keista, jog pirmo šio žymaus komikso pasirodymo didžiajame ekrane reikėjo laukti net penkiasdešimt metų. Mažiau keista, jog jo adaptacijos ėmėsi fantastiniams vaizdiniams nesvetimas Lucas Bessonas (tereikia prisiminti jo „Penktąjį elementą“, kuriame taip pat matome šio komikso įtaką ar prieš kelerius metus pasirodžiusį filmą „Liusė“). Bet kokiu atveju, šio filmo pasirodymas turėjo tapti švente viso pasaulio fantastams – su kone dviejų šimtų milijonų JAV dolerių biudžetu, tai lig šiolei brangiausias visos Europos ir nepriklausomo kino (indie) kūrinys. Tačiau stipri pradinė medžiaga ir didelis biudžetas dar negarantuoja, jog šis kūrinys bus geras. Kaip „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ atrodo kino ekrane?

Kadras iš filmo „Valerianas ir Tūkstantmečio planetų miestas“

Filmas prasideda Davido Bowie dainos „Space Odity“ akordais. Skambant dainai trumpai parodoma visa kosminės stoties Alfa – tai ir yra pavadinime minimas „tūkstančio planetų miestas“ – susikūrimo istorija. Ekrane viena po kitos sutinkamos įvairiausios ateivių formos. Formos, į kurių kompiuterinės grafikos pavidalus buvo įdėta tikrai nemažai fantazijos. Būtent vizualinė filmo pusė ir yra didžiausias jo koziris – žiūrovas kartu su filmo herojais aplanko daugiau nei dešimtį skirtingų „planetų“, sutinka begalę gyvybės formų, daugelis jų atrodo šviežiai ir neregėtai. Žinoma, neišvengta ir deja vu jausmo – pavyzdžiui, Valeriano ir Lorelinos kosminis laivas atrodo lyg iš akies trauka Hano Solo „Tūkstantmečio sakalo“ kopija, tačiau, tenka pripažinti, jog „Žvaigždių karai“ tiesiog „pasiskolino“ šią idėją iš jau minėtos komiksų serijos.

Vizualinė filmo pusė tokia įspūdinga ir originali, jog žiūrovas ilgam užgniaužia kvapą, o Holivudo studijų darbuotojams dreba rankos, nes į šį filmą sudėta tiek fantazijos, kiek užtektų pakurti „Transformerių“ ar „Karibų piratų“ mašinoms dar pusšimčiui metų į priekį. Visgi, daugiau nei valandą praleidus kino teatre, žiūrovas palengva pradeda busti iš psichodelinio vaizdų transo ir tada kyla klausimas: „O kas daugiau?“

O daugiau, tiesą sakant, šis filmas nelabai ir turi ką pasiūlyti. Daugiau nei dvi valandas trunkantis filmas negali laikyti prikaustyto dėmesio vien vizualiniais efektais ir scenovaizdžiais, kad ir kokie nuostabūs jie būtų. Jais yra persisotinama ir jie nebesukelia tokio stipraus efekto kaip filmo pradžioje. Jei filmas būtų bent geru pusvalandžiu trumpesnis, gal jam taip ir pavyktų išsisukti iš šios situacijos. Tuo tarpu, kai ekrane pradeda šmėžuoti dainuojanti, šokanti ir visokiausius transforminius triukus atlikinėjanti Rihanna, dera tarti „gana“ ir pasidomėti kitomis filmo pusėmis. Jos, deja, nuvilia.

Kadras iš filmo „Valerianas ir Tūkstantmečio planetų miestas“

Labiausiai šiame filme nuvilia patys Valerianas ir Lorelina. Dane DeHaanas (Valerianas) ir Cara Delevingne (Loreline) išrinkimas vaidinti keistą XXVIII amžiaus kosmoso agentų porelę buvo rimtas šūvis pro šalį. Nepaisant to, jog jie vargiai primena savo komiksų pirmtakus, šiems aktoriams paprasčiausiai trūksta tarpusavio ryšio. Porelės vaidyba visiškai neįtikina (kiekvieną kartą Dane DeHaanui ištariant žodžius norisi prunkštelėti dėl jo žemo, neva „kieto buko vyruko“ balso), o menami santykiai ir jų plėtotė atrodo perdėm butaforiška (kita keista Luco Bessono kosmoso porelė – Bruce Willis ir Milla Jovovich – „Penktąjame elemente“ juos lenkia šviesmečiu).

Tiesa, aktoriams nepagelbėjo ir scenaristai. Trumpos, skambios, tačiau nieko bendro su filmo logika neturinčios frazės („Aš karys. Aš žaidžiu pagal taisykles!“ – sako Valerianas filmo pabaigoje. Taip?! Nuo kada? Komiksų Valerianas tikrai buvo gana bukas „mačo“, nuolankiai vykdantis vyresnybės įsakymus, nors jie jam ir nepatikdavo, tačiau filme to nematyti), atrodo, lyg rašytos taip, jog tilptų į nedidelius „žodžių balionius“, piešiamus komiksų puslapiuose, tačiau net originaliuose Valeriano komiksuose dialogai buvo gilesni ir įtikinamesni.

Nuolatinio, greito veiksmo kupina filmo siužetinė linija taip pat perdėm nedžiugina – iš blogiukų rankų išlaisvink tą daiktą, tada iš kitų blogiukų rankų išlaisvink tą žmogų, tada iš dar kitų blogiukų rankų išlaisvink dar kitą žmogų ir t.t. Personažai keičia vienas kitą. Trumpai blykstelėję ekrane jie  vėliau taip ir nebepasirodo.

Kadras iš filmo „Valerianas ir Tūkstantmečio planetų miestas“
„ACME Film“ archyvas

Galiausiai, viskas, kažkaip, išrišama į pasaulio ir vienos tautos išgelbėjimą bei istorinio teisingumo atstatymą. Blankus, epizodinis, pasikartojantis filmo veiksmas atrodo kaip kategoriška prieštara šviežiai, originaliai ir spalvingai jo vizualinei pusei (Valeriano „pasauliai“ nuostabūs, tačiau „gyvais“ jų pavadinti neapsiverčia liežuvis). O neišnaudoto potencialo istorijai tikrai buvo – atrodo, filmo scenaristai visai pamiršo, jog komiksų Valerianas keliavo ne tik erdve, bet ir laiku!

Vertinant brangiausią ne tik Prancūzų, bet ir Europos kino kūrinį kyla prieštaravimų. „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ atrodo lyg prancūziškas kruasanas – iš pažiūros skanus ir sotus (šiuo atveju ne skrandžiui, bet akims), tad pamatyti jį dideliame ekrane tikrai verta, ten jis bus tik dar skanesnis (kaip ir kruasanas suvalgytas prie Eifelio bokšto). Tačiau, kaip ir kruasanas, viduje jis tuščias, tad tinka tik lengvam užkandžiui, o tikram alkiui numalšinti dar reikia paieškoti rimtesnio kino kepsnio.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Amitvylio siaubas. Pabudimas“

Adresas 112-ka Oušeno aveniu mažame Amitvylio miestelyje, JAV, yra tapęs neatskiriama šiuolaikinės Amerikos siaubo legendų dalimi. 1974-aisias šiame name įvyko kraupi žmogžudystė, kurios metu 23-ejų metų Rolandas DeFeo Jr. nužudė naktį miegančius savo tėvus, dvi seseris ir du brolius. Mįslingomis aplinkybėmis įvykusios žmogžudystės kaltininkui buvo skirta 150-ies metų laisvės atėmimo bausmė, kurią jis atlieka ir šiandien.

Lyg kraupios masinės žmogžudystės būtų negana – namas pagarsėjo ir kitomis istorijomis. Netrukus po nusikaltimo į jį gyventi įsikėlusi Lutzų šeima pabėgo praleidę jame vos 28-ias dienas. Šeima pasakojo, jog namuose jie jautė nepaaiškinamą, slegiančia atmosferą, name vyko paranormalūs reiškiniai, visiškai išvedę šeimą iš kantrybės ir privertę palikti namą.  Kraupi žmogžudystė ir paranormali istorija tapo puikiu kokteiliui žiniasklaidai, greitai 112-uoju numeriu pažymėtas namas tapo žinomas visoje Amerikoje, jame lankėsi daugybė „mediumų“ ir „vaiduoklių medžiotojų“. Tuo tarpu Lutzų šeimynėlė susikrovė neblogus turtus pardavinėdama savo istoriją spaudai, televizijai, rašytojams ir kino filmų kūrėjams.

Nors Lutzų istorija kasmet vis didėjo ir baisėjo, vėlesni namo gyventojai nepranešė apie jokius paranormalius reiškinius, o vietiniai miestelio gyventojai teigė, jog žiniasklaidoje linksniuojama vaiduoklių istorija tėra paprasčiausia apgavystė. Tačiau, „Amitvylio siaubo“ istorija vis dar masina visokio plauko šiurpulių mėgėjus ir sėkmingai traukia banknotus iš jų piniginių. Naujausia siaubo istorijos reinkarnacija – režisieriaus Francko Khalfouno filmas „Amitvylio siaubas. Prabudimas“ (Amityville: The Awakening, 2017), neseniai pasirodęs ir Lietuvos kino teatruose. Tačiau ar gali ką naujo ir įdomaus pasiūlyti jau 19-tą kartą didžiajame ekrane statoma siaubo istorija?

Kadras iš filmo „Amitvylio siaubas. Pabudimas“

Filmas prasideda dokumentine įžanga, kurioje pompastiškai papasakojama apie DeFeo‘ų šeimos nužudymą, parodomos nusikaltimo ir namo fotografijos. Tuomet susipažįstame su naujaisiais namo šeimininkais – jau šiomis dienomis į namą atsikrausčiusia šeima. Be tėvo likusios šeimos galva – motina Džoana (akt. Jennifer Jason Leigh) – ir jos vaikai: sunkaus būdo ir gotiškos išvaizdos paauglė Bela (akt. Bella Thorne), jos brolis dvynys, komos prie lovos prirakintas Džeimsas (akt. Cameron Monaghan) ir jų mažoji sesute Džiuljieta (Mckenna Grace).

Naujoji šeima į namą įsikrausto, nes jis itin pigus, o jų reikia komos surakinto Džeimso gyvybei palaikyti. Tiesa, šeimos galva žino apie šiurpią namo praeitį, tačiau to nepasako savo vaikams. Visgi Bela greitai išsiaiškina tiesą, mat visi Amitvylio miestelio žmonės žino šiurpią namo istoriją – DeFeo ir  Lutzų šeimų pasakojimus. Filmas nesėkmingai bando pažvelgti į klasikinę Amityvlio siaubo medžiagą saviironiškai.

Naujoje mokykloje atsidūrusi Bela greitai stigmatizuojama ir pašiepiama dėl bauginančios namo praeities. Namas jau yra tapęs Amerikos legenda, tad Belos draugais tapę panašūs, ale neformalūs atsiskyrėliai jos klasiokai džiaugiasi galimybe pažiūrėti vieną iš daugelio „Amitvylio siaubo“ ekranizacijų originaliame Amitvylio name.

Kadras iš filmo „Amitvylio siaubas. Pabudimas“

Toks saviironiškas požiūris sukelia rimtų loginių problemų – jeigu Amitvylio namas yra legenda, kodėl jis nusiperkamas pigiai (realusis Amitvylio „siaubo“ namas buvo kelis kartus parduotas jau jam išpopuliarėjus – visus kartus gerokai didesne, nei panašių aplinkinių namų, rinkos kaina). Jeigu jis yra legenda, kodėl tamsios, gotikinės muzikos gerbėja Bela apie jį nieko nežino prieš įsikeldama į kultinį namą?

Tačiau per daug sukti galvos tokiais loginiais prieštaravimais nebūtina, filmas to nevertas. Paradoksalu, tačiau tai išsako patys filmo herojai – originaliame Amitvylio name naktį susirinkusi „atstumtųjų“ trijulė besirinkdama, kurią iš „Amitvylio siaubo“ ekranizacijų žiūrėti, vienbalsiai nutaria už filmo originalą (šiuo atveju tai būtų 1979-aisiais pasirodęs režisieriaus Stuarto Rosenbergo filmas „Amitvylio siaubas“), nes visi filmo perdirbiniai yra „šlamštas“. Šio filmo atžvilgiu – negaliu su jais nesutikti.

Naujoji Amitvylio istorijos ekranizacija yra banaliausių klišių rinkinys, nepraturtinantis šios siaubo istorijos niekuo vertingu – nei technine puse, nei naratyvu.

Kadras iš filmo „Amitvylio siaubas. Pabudimas“

Tiesa, filmo naratyve bandoma suteikti šiek tiek originalumo Džeimso personažui. Šis, prie lovos prirakintas vaikinas šiurpiajame name pradeda atgauti jėgas ir kilti iš neva nepagydomos ligos patalo. Ši istorija, leidžia šiek tiek skirtingai plėtoti ir naujo namo savininkų šeimos santykius bei jų tamsiąsias puses. Tačiau galimybė nėra išnaudojama ir galiausiai liekame su jau daugelį kartų girdėta istorija ir visomis jos sudėtinėmis dalimis – musių spiečiais, lojančiu šunimi, su kažkokiomis būtybėmis bendraujančia maža mergaite, savaime besivarstančiomis namo durimis ir, galų gale, daugmaž iššaudyta namo šeima.

Technine prasme filmas taip pat paprastas kaip dvi kapeikos. Pamatome kelis visai vaizdingus namo interjero ar eksterjero kadrus, tačiau tai yra tik jau ne kartą matytų panašių kadrų aidas. Aktorių vaidyba taip pat nestebina. Quentino Tarantino filme „Grėsmingasis aštuonetas“ antraplaniu vaidmeniu sužibėjusi Jennifer Jason Leigh šiame filme atrodo vaidinanti tik todėl, jog jai reikia papildomo čekio už darbą. Tuo tarpu Bella Thorne vaidinama gotiška paauglė Bela tiek savo vaidinamu charakteriu, tiek aktorės vaidybos sugebėjimais, atrodo, gali lygintis su Kristin Stewart personažu žymiojoje „Saulėlydžio“ sagoje. Šiek tiek nustebina tik jaunoji Mckenna Grace – aktorės veide, atrodo, kartais galime pamatyti tikrai įtikinančio siaubo išraiškų.

Prasta vaidyba, nuspėjamas, šabloniškas scenarijus, nevykusi saviironija nulemia, jog jokio psichologinio siaubo filme ir nebelieka. Išgąsdinti jis gali tik šimtmečių senumo triukais – nuvalkiotais jump scare‘ais (čia kai kažkas baisaus netikėtai išlenda į ekraną ir priverčia publiką krūptelti).

Kadras iš filmo „Amitvylio siaubas. Pabudimas“

Visa savo esme „Amytvilio siaubas. Prisikėlimas“ yra pasenęs filmas. N-tąjį kartą kartojama istorija tapo savo paties parodija, kurioje sūris (skaityti „cheesy“) varva per kraštus. Filmas nevalingai primena blogiausias dešimtojo praėjusio amžiaus ar pirmojo šio amžiaus siaubo filmų tradicijas ir tokius pavadinimus kaip „Šauksmas 3“ (Scream 3, 2000, rež. Wes Craven), kadaise buvusių baugių ir originalių franšizių dalimi, tačiau likusius tik juokingais savo paties sėkmės šešėliais.

Antra vertus, šis prastas filmas puikiai tiktų amerikietiškam Helovino vakarui – visiškai kvailas ir neįpareigojantis, tad susirinkus su gerų draugų kompanija visai sėkmingai galima paprunkšti iš filmo klaidų, vaidybos ar idiotiškų šablonų, tuo pat metu pasijuokiant ir iš šalia sėdinčio kolegos, netikėtai „pasimovusio“ ant eilinio jump scare‘o. Juolab, jog filmo trukmė (1 val. 27 min.) puikiai tinka didelei spragėsių porcijai ir limonadui pabaigti.

Galbūt taip mano ir filmo prodiuseriai. Filmas kino ekranus turėjo pasiekti dar praeitų metų pavasarį, tačiau dėl neigiamų reakcijų po išankstinių peržiūrų ir kitų problemų jo premjera buvo vis atidėliojama. Ir dabar. Filmo premjeros data JAV vis dar neaiški, kol kas jis pasiekė tik Europos kino teatrus. Vargu ar filmas ir už Atlanto sulauks gerų vertinimų, tačiau Helovinui gali ir „sueiti“.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Atominė blondinė“

1979 metais JAV muzikos grupė „Blondie“ su roko ir stiliaus ikona, blondine  Debbie Harry įrašė savo hitą „Atomic“. Nors debiutinis režisieriaus Davido Leitcho filmas „Atominė blondinė“ (Atomic blonde, 2017) neturi nieko bendro su žymia JAV roko grupe, tačiau geros muzikos, stiliaus, blondinių ir „atominio“ veiksmo jam tikrai netrūksta.

Pasaulio istorikai ir sociologai, veikiausiai, taip niekada ir neras vienintelio atsakymo, kodėl 1989-aisias byrėti pradėjus Sovietų Sąjunga ir jos satelitinės valstybės nepasinaudojo savo turimu milžinišku atominių ginklų potencialu. Byrantis, nevykęs komunistinis projektas kartu su savimi galėjo nusinešti užmarštin ir visą civilizuotą pasaulį.

XX-ajame amžiuje itin realiai atrodęs galimas atominis krachas tikrai nebūtų buvęs toks stilingas ir patrauklus akiai kaip straipsnio įžangoje minėtos grupės 1979-ųjų albumo „Atomic“ viršelis. Vienas ryškiausių sovietinio projekto byrėjimo simbolių – 1989 metais pradėta griauti Berlyno siena. Būtent į tų metų Berlyną žiūrovus ir nutrenkia filmo „Atominė blondinė“ veiksmas.

Kaip dabar jau tapo madinga, šis filmas sukurtas pagal grafinę novelę – 2012-iais publikuotą Antony Johnstono ir Samo Harto veikalą „Šalčiausias miestas“ (The Coldest City), savotiškai „švenčiantį“ Berlyno pogrindį ir išskirtinumą XX-ąjame amžiuje. Juk būtent Berlynas buvo ta vieta, kur akivaizdžiausiais susidūrė komunistinių Rytų ir demokratinių Vakarų kultūra, o kartu ir slaptųjų tarnybų veikla. Puiki vieta šnipų žaidimams, kaip jau nekartą parodyta daugelyje kino filmų. Šnipų žaidimų pilnas ir „Atominės blondinės“ scenarijus.

Kadras iš filmo „Atominė blondinė“

1989-ųjų Berlyne nužudomas Didžiosios Britanijos žvalgybos (MI6) agentas. Jį nužudęs KGB narys pavagia mikrofilmą su Vakarų agentų dirbančių SSRS sąrašu. Jame yra ir duomenys apie itin svarbų, Vakarams kenkiantį dvigubą agentą Sačelį. Tačiau KGB žudikas nepasitraukia iš Berlyno. Atgauti sąrašo siunčiama MI6 agentė Lorena Broton (akt. Charlize Theron), slapyvardžiu „Atominė blondinė“. Prasideda milžiniško šnipų voratinkli narpliojimas. Šis voratinklis pilnas dvigubų ar trigubų išdavysčių, skirtingų valstybių agentų ir, žinoma, pavojų.

Naratyvu „Atomninė blondinė“ nenustebins – tai dar vienas filmas apie šnipus, su visais tokiems filmams būdingais atributais. Nors ir tvirtai „sukaltas“, tačiau pabaigoje filmo scenarijus išskysta ir tampa per daug neaiškus. Negelbsti filmo ir tai, jog jo veiksmas pasakojamas flashbackų principu – Berlyne vykdytą misiją agentė „Atominė blondinė“ atpasakoja ją Londone tardantiems CŽV ir MI6 pareigūnams. Nors filmo scenarijus nėra prastas, tačiau norintys pasinerti į rimtesnius šnipų žaidimus tikrai gali rasti tinkamesnių alternatyvų (pirmasis į galvą šovęs pavadinimas – režisieriaus Tomas Alfredsono „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (Tinker Tailor Soldier Spy, 2011).   

Tačiau ne patį stipriausią filmo scenarijų su kaupu atperka kitos filmo sudėtinės dalys – laikotarpio aplinka, stilius, muzika, vaidyba.

 Filme gana gerai ir stilingai „pagauta“ laiko ir vietos atmosfera, Rytų ir Vakarų dichotomija. Pilkus Berlyno gatvių kadrus keičia gausiai neonine žydra ir rausva spalva nušviestų pogrindinių pankų vakarėlių scenos, Stalininės architektūros geometrinės formos maišomos su trankiomis devintojo dešimtmečio muzikos dainoms, Vakarų Vokietijos klubus maino apšiurusiame Rytų Berlyno kino teatre rodomos Andrėjaus Tarkovskio „Stalkerio“ scenos.

Kadras iš filmo „Atominė blondinė“

Vizualinę filmo pusę dar geresnę padaro ir puikiai nufilmuotos bei atliktos kovų scenos. Tai nestebina, filmo režisierius – Davidas Leitchas – yra puikiai Holivude žinomas akrobatinių triukų ir veiksmo scenų koordinatorius. Savo režisūrinį kelią autorius pradėjo kaip 2014-ųjų filmo „Džonas Vikas“ (John Wick) antrasis režisierius, tik titruose neįrašytas. Filmas vėl į aukštumas iškėlė Keanu Reeveso žvaigždę ir dar kartą įtvirtino jį kaip vieną puikiausių JAV veiksmo filmų aktorių.

„Atominė blondinė“ taip pat prašosi sugretinimo su šiuo filmu. Charlize Theron, kaip ir Keanu Reevesas, daugumoje filmo veiksmo scenų vaidina pati. Ir, reikia pažymėti, vaidina puikiai. Ruošdamasi filmui aktorė praėjo ilgą treniruočių kursą (beje, treniravosi su tuo pačiu Keanu Reevesu, kuris ruošėsi antrajai „Džono Viko“ daliai), o filmuodamasi kovos scenose dar susilaužė ir kelis dantis bei kojos nykštį.

Ultra-žiaurios, tačiau santykio su realybe per daug neprarandančios veiksmo scenos tikrai priverčia užgniaužti kvapą ir tampa vienu kertinių filmo akcentų. Išskirtinių aplodismentų verta kovos laiptinėje scena. Rankine kamera filmuota, itin realistiška, vieno ilgo plano scena, buvo įspūdingiausias veiksmo užtaisas, matytas šiais metais, privertęs geroms dešimčiai minučių pamiršti rankose laikomus spragėsius. Tokios scenos gali keliauti tiesiai į veiksmo filmų kūrybos mokyklą. Antra vertus, būtent ši scena visiškai išmušė filmą iš ritminių vėžių (ką, dešimt minučių be muzikos?). Bet tai buvo verta.

Aktoriai filme žiba ne tik veiksmo scenose. Nors filmo charakteriams ir trūksta rimtesnės plėtotės, priešistorės, tačiau šarmo ir spalvų juose yra apsčiai. Charlize Theron įkūnyta Lorena Broton yra puikus atsakas Danielio Craigo suvaidintam Džeimsui Bondui. O Berlyno pankų pogrindyje besitrinantis, Jamesp McAvoy`aus vaidinamas agentas Deividas nevalingai priverčia prisiminti, nors filme ir gerokai hiperbolizuotus, Vokietijos slaptosios policijos – Stasi – santykius su devintojo dešimtmečio pogrindžio muzikos scena (cha, net 1986-aisias Lietuvoje rengtas KGB agentų vadovėlis turėjo kelis puslapius, skirtus darbui pankų judėjime, ką jau kalbėti apie to meto komunistinio pasaulio pankų sostinę – Rytų Berlyną).

Kadras iš filmo „Atominė blondinė“

Galiausiai autorius reikia pasveikinti dėl sugebėjimo gauti tiek daug muzikinių hitų licencijų. Garso takelis tampa varomuoju filmo ritmu. Girdime ne tik puikiai žinomas grupių „New Order“, „Depeche Mode“, „Siouxie and the Banshees“ devintojo dešimtmečio dainas, tačiau ir ne ką prastesnius jų vokiškus „atitikmenis“ – grupių „Falco“, „Nena“, „Peter Schilling“ kūrinius. Filmo peržiūra tampa tikru muzikiniu vakarėliu, priversiančiu kiekvieną, į trečią ar ketvirtą dešimtį įkopusį muzikos mylėtoją patrepsėti kojomis.

Nors, neskaitant scenarijaus, visos filmo „Atominės blondinės“ dalys yra itin stiprios, tačiau jose taip pat neišvengta kai kurių trūkumų, mat, neretai jos konkuruoja ir susipjauna viena su kita. Skambus muzikos takelis per daug dažnai pertraukiamas veiksmo, vykstančio ekrane, tad filmas gausus staigių muzikos pagarsinimų ir patylinimų, kurie ilgainiui pradeda rėžti ausį. Tuo tarpu susikoncentravimas į veiksmo scenas, kaip jau minėta, retkarčiais priverčia užmiršti bendrą, devintojo dešimtmečio hitų ritmu einantį filmo taktą ir, atrodo, iššoka iš jo.

Nepaisant to, „Atominė blondinė“ yra vienas geresnių šios vasaros spragėsių filmų, nepriversiančių jūsų susimastyti apie dvidešimto amžiaus politikos, pasaulio ar istorijos klystkelius, tačiau tapsiančiu puikia vasaros atgaiva visiems pasiilgusiems seno gero ir stilingai kruvino šnipų veiksmo.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Tamsusis bokštas“
„ACME Film“ archyvas

Stivenas Kingas (Stpehan King) yra, be abejo, vienas žymiausių ir populiariausių gyvų rašytojų pasaulyje. Per ilgą karjerą rašytojas sukūrė daugiau nei penkiasdešimt romanų, begalę trumpų istorijų ir kitų veikalų. Už neblėstantį savo populiarumą ir sėkmę jis, dalinai, turėtų būti dėkingas ir Holivudo kino industrijai, nuolat štampuojančiai jo kūrinių ekranizacijas. Šią vasarą kino ekranus pasiekė naujausias, jau 59-asis filmas pagal Stiveno Kingo knygą „Tamsusis bokštas“ (The Dark Tower, rež. Nikolaj Arcel,  2017). Tačiau žymaus rašytojo ir Holivudo santykiai ne visuomet klostėsi gerai.

Suprantama, jog tokioje daugybėje Stiveno Kingo adaptacijų lengvai galime rasti ir pelų, ir grūdų. Kartais atotrūkis tarp jų yra milžiniškas. Puikiai vertinami Stiveno Kingo filmai, kaip „Švytėjimas“ („The Shining“, rež. Stanley Kubric, 1980), „Mizerė“ („Misery“, rež. Rob Reiner, 1990), „Pabėgimas iš Šoušenko“ („The Shawshank Redemption“, rež. Frank Darabont, 1994), koegzistuoja kartu su tokiomis vizualinėmis atliekomis kaip „Nakvišos“ („Sleepwalkers“, rež. Mick Garris, 1992 – čia tas filmas, kuriame žmogus yra nužudomas perduriant jo nugarą kukurūzų burbuole…) ar paties autoriaus režisuotu „Maximum Overdrive“ (rež. Stephen King, 1986) filmu, kurio garso takeliui naudotos tik grupės AC/DC dainos…

Tačiau gera pirminė medžiaga ne visuomet lemia gerą jos adaptaciją kine (ir atvirkščiai). Vienok, trumpa Stiveno Kingo istorija „Sunkvežimiai“ („Truks“) yra neabejotinai dešimtis kartų labiau vykusi nei pagal ją pastatytas filmas, jau minėtas „Maximum Overdrive“. Antra vertus, tenka prisiminti, jog Stivenas Kingas itin nemėgo Stanley Kubricko sukurtos „Švytėjimo“ ekranizacijos, kuri, autoriaus teigimu, nebuvo ištikima pirminei medžiagai. Kaip ten bebūtų, „Tamsiojo bokšto“ knygų serija tiek autoriaus, tiek ištikimų jo skaitytojų yra laikoma šio rašytojo magnum opus. Tačiau šio filmo ekranizacija tikrai negali būti pavadinta vykusiu darbu.

Kadras iš filmo „Tamsusis bokštas“
„ACME Film“ archyvas

Aštuonių Stiveno Kingo parašytų „Tamsiojo bokšto“ serijos knygų bendra apimtis – daugiau nei 4000 puslapių. Daugelis rašytojo kūrinių, vienaip ar kitaip, taip pat siejasi su šia serija. Apie knygų ekranizaciją prakalbta jau daugiau nei prieš dešimtmetį, kai buvo paskelbta, jog projekto ėmėsi režisierius J. J. Abramsas. Tačiau projektas ilgam pateko į kūrybinę aklavietę. Po kelių režisierių ir studijų kaitos, šiemet filmas išvydo saulės šviesą. Tačiau 95-ių minučių trukmės „Tamsiojo bokšto“ ekranizacija nėra tai, ko laukė Kingo gerbėjai visame pasaulyje.

 Filmas tapo savotišku Peterio Jacksono „Hobito“ filmų trilogijos antipodu. Peteris Jacksonas „ištempė“ nedidelę J. R. R. Tolkieno knygą į tris ilgus filmus, gerokai persūdydamas su Viduržemio pasaulio mitologija ir pridėdamas klasikinėje knygoje visai nebuvusių scenų. Tokiu būdų Jacksono darbas susilaukė šiokios tokios Tolkieno fanų kritikos bei buvo perpildytas ir ištęstas paprastam žiūrovui, mažai susipažinusiam su knygos pasauliu.

Tuo tarpu Nikolajaus Arcelo režisuotas „Tamsusis bokštas“ pasielgė atvirkščiai – suspaudė milžinišką Kingo serijos pasaulį į vieną trumpą filmą (filmas nėra nė vienos iš Kingo knygų ekranizacija, greičiau – kelių jų sudėtinė dalis, papildanti jau egzistuojančią Kingo „Tamsiojo bokšto“ visatą). Tačiau „Tamsusis bokštas“ tapo perdėm seklus ir „neištikimas“ pirminei medžiagai, jog būtų gerai įvertintas serijos knygų skaitytojų, ir perdėm klaidus ir neįtikinantis, jog jį pamėgtų jų neskaitę.

Kadras iš filmo „Tamsusis bokštas“
„ACME Film“ archyvas

Jau pirmaisiais kadrais filmas traukia iš rankos kozirius – žiūrovas be jokių vyniojimų yra metamas į rimtą sci-fi veiksmą. Nedidelė JAV priemiesčio gyvenvietė pasirodo esanti visa ne tuo, kuo dedasi, – čia karaliauja būtybės, tik prisidengusios žmogaus oda, o jauni vaikai yra išnaudojami prijungianti juos prie kokių tais hi-tech prietaisų, kurie panaudoja jų minčių jėgą (arba, kaip sužinosime vėliau, „švytėjimą“), jog kaip ginklą nukreiptų ją atakuoti visatos viduryje esančio (tamsiojo) bokšto, kuris jungia visus pasaulius ir saugo visatą nuo už jos ribų esančių tamsiųjų jėgų, įsiveržimo. Ir tai tik medžiaga, užkoduota keliose pirmose filmo minutėse. Žinoma, labiau suprantama ji tampa tik filmo eigoje, tačiau tuo metu žiūrovo laukia dar daugiau netikėtumų.

Atrodo, jog Stiveno Kingo „Tamsiojo bokšto“ knygų serija yra ta medžiaga, kuri privers iš nekantrumo rankas trinti visus kino studijų prodiuserius. Tai medžiaga, kuri gali rasti savo vartotoją bet kokioje minioje, kuriai nors kiek nesvetimas veiksmas ir fantastika. „Tamsiojo bokšto“ visatoje veikia  magija – Matthew McConaughey įkūnyto „vyro juodais drabužiais“ tikslas yra, pasinaudojant išskirtinių vaikų jėgomis, nuversti tamsųjį bokštą ir karaliauti chaoso ir tamsos apimtame pasaulyje; čia netrūksta itališkus spageti vesternus primenančio kaubojų veiksmo – Idris Elba vaidinamas šaulys Rolandas, apsitaisęs visai kaubojams būdingais atributais ir ginklą valdantis ne prasčiau nei Clintas Eastwoodas.

Veiksmas vyksta ir mūsų planetoje, kurioje netrūksta išskirtinėmis galiomis apdovanotų vaikų ir senovės technikų paliktų portalų į kitus pasaulius. Žinoma, pogrindyje slepiasi tamsiųjų galių atnašautojai, garbinantys „Purpurinį karalių“, o kur dar visi tamsieji padarai iš už visatos paribių.  Visko tiek daug ir tiek greitai, jog nuskambėjus Karaliaus Artūro ir Eskalibur kardo pavadinimams, nieko apie filmo visatą nenutuokiantis žiūrovas nevalingai tik prunkštelėja: „Ne, to jau gerokai per daug!“

Kadras iš filmo „Tamsusis bokštas“
„ACME Film“ archyvas

Iš tiesų, „Tamsiojo bokšto“ visata yra kupina VISKO. Tačiau didžiausia filmo  problema, jog per šį VISKĄ yra tik paskubomis prašokama, užgriebiant tik mažiausias VISKO daleles. Filmas pasižymi nuolatiniu veiksmu ir greitu ritmu, bet nepasistengia žiūrovo panardinti į Stiveno Kingo sukurtą epinę visatą ir atskleisti jos veikimo dėsnius. Nieko apie šį pasaulį nežinančiam žiūrovui telieka sukti galvą klausimais – kodėl Matthew McConaughey personažas daro tai, ką jis daro (t. y. būna neracionaliai blogas), kokia yra to ar ano personažo, tų ar anų posakių reikšmė (pavyzdžiui, kodėl šauliui svarbu prisiminti savo tėvų veidus?) ir t. t. Visa tai ir liks neatsakyta. Žiūrint filmą norisi, jog jis trumpam sustotų ir papasakotų apie savo pasaulį taip, kaip Petersis Jackonas papasakojo apie Hobito pasaulį (na, gerai, papasakotų tai gerokai trumpiau…).

Jeigu tai būtų buvę atlikta, tuomet filmas tikrai atrodytų geriau. Kol kas jis gali pasigirti tik neblogu aktorių darbu. Idris Elba yra nepakartojamas, visai neblogai sekasi ir jo jaunajam kompanionui – išskirtinėms savybėmis apdovanotam vaikui Džeikui (akt. Tomas Tayloras), nors scenarijus ir pašykštėjo scenų, kuriose atsiskleistų tarp dviejų personažų gimstantis ryšys ir draugystė. Tuo tarpu Džeiką ir šaulį Rolandą persekiojantis Matthew McConaughey personažas nublanksta, mat jam nieko kito ir neduota, tik būti eiliniu, nemotyvuotu Džeimso Bondo lygio blogiuku (tik su šiek tiek magijos).  Visai vykusios ir veiksmo scenos, o akis kartais nustebina įdomi sci-fi scenografija. Tiesa, filmo garso takelis yra vienas blankiausių girdėtų šią vasarą.

Kadras iš filmo „Tamsusis bokštas“
„ACME Film“ archyvas

Tad pagal savo sudėtines dalis (aktoriai, veiksmas, scenografija) filmas nėra jau toks ir blogas, tai eilinės spurdanti ir spragsinti Holivudo veiksmo bombelė, rimčiau filmui koją kiša tik garsas ir scenarijus. Norintiems tiesiog kur nors neįpareigojančiai paganyti akis jis gali tikti. Visgi ši vasara kupina ženkliai geresnių alternatyvų (jau matyti: „Nuostabioji moteris“, „Atominė blondinė“, „Vaikis ant ratų“, ar kiek kitos svorio kategorijos „Diunkerkas“), tad šį filmą sunku rekomenduoti bet kokiam, nors retkarčiais kino teatrų slenkstį minančiam, žiūrovui. Tuo tarpu „Tamsiojo bokšto“ knygų skaitytojui filmas bus paprasčiausias įžeidimas, nevertas šių knygų vardo.

„Tamsusis bokštas“, nekreipiant dėmesio į pirminę – knygų – medžiagą, yra filmas vidutiniokas. Vidutiniokas šios vasaros kino filmų repertuare ir šiek tiek žemesnis vidutiniokas Stiveno Kingo knygų ekranizacijų eilėje. Jis tiesiog per daug mažas, žemas ir netvirtas, jog galėtų, lyg filme, išlaikyti visą visatų sąrangą savo centre. Vienintelis geras dalykas, kurį tikrai atlieka šis filmas, – tai priversti žiūrovą pasidomėti minėta Stiveno Kingo knygų serija. Žiūrint filmą klausimų tikrai kils ir norėsis gauti atsakymus į juos.

Kadangi jau planuojami filmo tęsiniai ir net serialas, galbūt tai ir nėra taip blogai. Vienok, paskaičius knygas būsimi filmai turėtų tapti suprantamesni (potencialo frančizei čia tikrai yra) arba paprasčiausiai bus galima nusispjauti į visus šiuos „vidutiniokus“ ir likti prie senų gerų knygų puslapių.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Septynios seserys“

Atrodo, mokslinės fantastikos, o ypač distopijos, žanro mėgėjams dabar – aukso laikas. Neseniai praūžę serialai: „Vakarų pasaulis“ (Westworld, 2016) ir „Tarnaitės pasakojimas“ (Handmaid‘s tale, 2017), pasiūlė ne tik įdomias istorijas su puikiais aktoriais, nemažu biudžetu, bet ir jau spėjo pelnyti žiūrovų bei kritikų simpatijas – artėjančiuose „Emmy“ apdovanojimuose abu serialai yra vieni iš favoritų.

Man, kaip tikrai mėgėjai, „besilydančiai“ nuo šio žanro, imponavo pasirodęs „Septynių seserų“ (Seven sisters, 2017) filmo anonsas: tai istorija apie ateitį, kurioje žmonijos populiacija viršija visas įmanomas normas, todėl šeimoms leista auginti tik po vieną vaiką. Vis tik Terensas (Willem Dafoe) ryžtasi paslapčia užauginti savo septynias dukras. Kiekvieną iš jų pavadina savaitės diena ir į gyvenimą už buto ribų vienai seseriai galima išeiti tik jai skirtą dieną (Antradienei – antradienį, Penktadienei – penktadienį ir t.t.). Tuomet Pirmadienė netikėtai dingsta. Taip prasideda filmo intriga.

Žadėjęs būti įdomiu, filmas tampa nykiu jau po šio įžanginio pasakojimo. Įžanga, beje, papasakojama per pirmas penkias minutes. Bet tai dar galima atleisti. Tiesiog tai, kas vyksta toliau, yra nedidelis, nelogiškas farsas, neapsisprendžiantis, ar tai mokslinė fantastika, ar veiksmo filmas (jei galvodami apie abu prisiminėt „Matricą“, „Septynioms seserims“ iki jos ir Wachowski seserų genialumo gerokai toliau nei mums iki distopinės ateities).

Kadras iš filmo „Septynios seserys“

Scenarijus neplėtojamas: seserys elgiasi taip, kaip palanku režisieriui, bet ne dėl savo veikėjų charakteristikų. Ko gero, taip nutinka dėl personažų portretų nebuvimo. Septynios seserys filmo metu nesikeičia, jos visos iš esmės panašios. Skirtumai tarp jų suformuoti stereotipiniai: Šeštadienė yra tūsintoja, pirmadienė – darboholikė, Sekmadienė – giliai tikinti, o jeigu likusios dienos jums su niekuo nesiasocijuoja, tai ir veikėjas atskirsite ne iškart.

Lygiai tokie pat nykūs ir filmo blogiukai ar kiti antraeiliai personažai. Jų sprendimų motyvacijos lieka neaiškios kaip ir kai kurių veikėjų reikalingumas filme. Taip, keliose scenose bandoma sukelti įtampą, keliose stilingai pasišaudoma. Pati filmo stilistika ganėtinai smagi, be nereikalingų elementų. Nors, turint omenyje, jog rodoma niūri žmonijos ateitis, pažengusi technologiškai ir degradavusi morališkai, norėtųsi, kad būtų skirta kiek daugiau dėmesio miestų aplinkai, atmosferai, žmonių tarpusavio santykiams. Filmo pradžioje tam skiriama dėmesio, tačiau vėliau belieka tenkintis režisieriaus numestais trupiniais.

Noomi Rapace, vaidinanti visas septynias seseris, bandė filmą „gelbėti“. Besistengdama suteikti kiekvienai seseriai jai būdingų bruožų, N. Rapace, ko gero, „išspaudė“ iš scenarijaus viską, ką buvo įmanoma. Aktorės darbas vertas liaupsių.

Kadras iš filmo „Septynios seserys“

Tačiau jeigu esate matę kanadiečių serialą „Juodoji našlaitė“ (Black Orphan), kuriame Tatiana Maslany vaidina taip pat nesuskaičiuojamą krūvą klonų, suprasite, kur slypi tokių filmų (kuriame viena aktorė vaidina daug veikėjų) jėga: jos visos skirtingos, vienai galima jausti simpatiją, kitos nemėgti, o svarbiausia – įmanoma tiesiog užmiršti, jog visus vaidmenis nuostabiai atlieka vienas žmogus. Deja, tam „Septyniose seseryse“ neužtenka net fenomenalios vaidybos. Juk gaudami „Oskaro“ statulėles aktoriai ne veltui dėkoja režisieriams ir scenaristams.

Angliškai filmas turi dar vieną pavadinimą – „Kas nutiko Pirmadienei?“. Deja, ilgai lieka neaišku, kuri iš seserų yra kelintadienė, taip ir lieka neįdomu, kas tai Pirmadienei nutiko. Kai tai paaiškėja, intriga lieka paklydusi kažkur pirmose penkiolikoje filmo minučių. Vietoje to iškyla kitas klausimas – kas nutiko geriems mokslinės fantastikos filmams bei šiam kino vakarui. Jis turėjo būti praleistas turiningai, o jausmas po jo nuviliantis kaip pirmadienio rytas.

Filmo anonsas: