Kadras iš filmo „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“
„ACME Film“ archyvas

„Hario Poterio“ gerbėjų teismui šį rudenį buvo pristatyta nauja kino juosta „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ (Fantastic Beasts and Where to Find Them, 2016). Kaip J. K. Rowling sukurto pasaulio gerbėja, į šį filmą ėjau nusiteikusi kiek skeptiškai. Dažniausiai komerciškai sėkmingų sagų tęsiniai būna tik siekis užsidirbti ir nepamalonina žiūrovo nors šie tiek originalia istorija. Neretai tai būna prieš tai filmuose nusisekusių klišių kartojimas ir bandymas „išvažiuoti“ su praėjusių filmų sėkme. Tačiau šį kartą mane maloniai nustebino naujausias režisieriaus Davido Yateso ir J. K. Rowling bendras darbas.

„Fantastiniai gyvūnai“ nukelia į 1926 m. Niujorką ir supažindina mus su į Hogvarsto mokyklos programą įtraukto vadovėlio autoriumi Njutu Miglapučiu (akt. Eddie Redmayne). Drovus britas susiduria su magijai priešišku miestu ir biurokratijoje paskendusia Magijos ministerija. Magiški gyvūnai čia nepageidaujami tiek magiškos, tiek nemagiškos visuomenės, ir tai labai neparanku pilną lagaminą jų turinčiam Njutui.

Njutas kiek keistas, nepritampantis prie jį supančio pasaulio ir, jo žodžiais tariant, žmonės nelabai jį mėgsta. Pats to nesiekdamas jis kovoja su nusistovėjusiomis taisyklėmis bei normomis. Aktorius Eddie Redmayne, kuris jau pasižymėjo talentu filme „Danų mergina“ (The Danish Girl, 2015), puikiai įkūnija šį intravertišką personažą, suteikdamas subtilumo ir gelmės galbūt ir nelabai originaliam vaidmeniui.

Kadras iš filmo „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“
„ACME Film“ archyvas

Aplink save jis suburia lyg ir įdomius, bet neretai gana standartiškus veikėjus. Tina Goldštein  (akt. Katherine Waterston) – aurorė, besistengianti įrodyti savo vertę Magijos ministerijai, tuo tarpu jos sesuo Kvynė (akt. Alison Sudol) neturi tiek pretenzijų – ji miela ir itin patraukli mergina, naivi, tačiau pasižyminti empatija ir jautrumu. Taip pat į šią komandą patenka visai nemagiškas komiškas ir simpatiškas kepėjas Džeikobas Kovalskis (akt. Dan Fogler). Ši ketveriukė įsivelia į nuotykių seką, bandydami sugauti išsimėčiusius magiškus gyvūnus. Ši kartais komiška, vizualiai įspūdinga paieška įpainioja juos į sudėtingus politinius žaidimus, kuriuose dalyvauja naujieji raganų medžiotojai – salemoniečiai bei akla ir neveiksni Magijos ministerija.

Tai vizualiai, be jokios abejonės, labai patrauklus filmas. Ypač daug jėgos prideda griūvančio ir prisikeliančio Niujorko vaizdai. Visgi „Fantastinių gyvūnų“ privalumas tas, kad jo scenarijus „nepaskęsta“ tarp vaizdo efektų, o vystosi nuosekliai ir įtampa nuolatos palaikoma iki pačios kulminacijos.

Savitumo filmui prideda vieno pagrindinių veikėjų Džeikobo – magijai nepriklausančio žiobaro – įvedimas. „Fantastiniai gyvūnai“ vykusiai nagrinėja magiško ir nemagiško pasaulio susidūrimą. Pavojus ateina iš žiobarų pasaulio – saliamoniečių bendruomenė grasina atskleisti magijos pasaulį. Tačiau jie silpni, visuomenėje jie nepritampa, laikomi keistais ir niekas neketina įsiklausyti į jų žodžius. Skausmas ir tamsa tvyro jų bendruomenėje, o tai pasireiškia nevaldomu pykčiu. Gėrio ir blogio perskyra labai trapi ir paini, kol galiausiai priešas įgauna visai naują pavidalą.

Kadras iš filmo „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“
„ACME Film“ archyvas

„Fantastiniai gyvūnai“, priešingai nei „Haris Poteris“, skirtas suaugusiųjų auditorijai. Tačiau, žinoma, šis filmas skirtas tiems suaugusiems, kurie mėgsta pasakiškas istorijas, o labiausiai tiems, kurie augo su „Hario Poterio“ serija. Iš šio filmo nereikia tikėtis brandos, visgi tai fantastinis nuotykinis filmas, kuriame pagrindinis dėmesys nėra skiriamas veikėjų charakteriams ir jų emocijoms. Tačiau gelmės jame yra – veikėjai niuansuoti, problemos keliamos įdomiai ir kviečiama susimąstyti, kur visgi slypi tas blogis.

Tiesa, iš pradžių, sužinojusi, kad ši istorija ketinama pasakoti penkiais filmais, neišreiškiau didelio entuziazmo. Tačiau pasižiūrėjusi pirmąją dalį su nekantrumu laukiu istorijos tęsinio. Jei kūrėjai sugebės išlaikyti scenarijaus vientisumą ir vystyti išsikeltą problemą, tai gali tapti verta dėmesio ir labai laukiama filmų serija.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Šaunusis kapitonas“
„Du Kine“ archyvas

Kaip rodo laikas, demokratija galbūt nėra geriausia valdymo forma, o kapitalizmas gali ne vien padėti įsitvirtinti žmogui, bet ir jam pakenkti. Bet kaip jūs jaustumėtės, jeigu jūsų tėvai nuspręstų apsigyventi laukinėje gamtoje ir atskirti jus nuo šiuolaikinio gyvenimo? Mano skruostais laimės ašaros netekėtų.

Labiau žinomas kaip aktorius, Mattas Rossas šiais metais kino teatruose pristato antrąjį savo pilnametražį filmą „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (Captain Fantastic, 2016), pasakojantį šiuolaikinę Mauglio istoriją, apie gamtoje gyvenančią atsiskyrėlių šeimą. Benas (akt. Viggo Mortensen) kartu su savo žmona nusprendžia, kad dabartinė visuomenė yra per daug supuvusi ir norėdami nuo jos apsaugoti savo vaikus apsigyvena miške. Tačiau motinai, kuri kenčia nuo bipolinio sutrikimo, nusižudžius ligoninėje, vyras ir šeši jo vaikai trokšdami su ja atsisveikinti turi susidurti kitu pasauliu.

Stebint šią šiuolaikinę susikurtą utopinę „valstybę“, mane kankino permainingi jausmai. Kaip liberalizmo ir kapitalizmo sugadintam žmogui, bandžiau save įsivaizduoti gyvenančią kaip atsiskyrėlę ir kokia manęs lauktų ateitis. Bet nuolat kirbėjo klausimai: o kas iš to? Ir ar gali atimti teisę iš savo vaikų rinktis pasaulį, kuriame jie nori užaugti? Jeigu tau šis gyvenimas atrodo žalingas, ar tu turi teisę spręsti, kaip jis turi atrodyti ir tavo atžaloms?

Kadras iš filmo „Šaunusis kapitonas“
„Du Kine“ archyvas

Atsiskirdamas nuo medijų pilno pasaulio, Benas tampa visišku radikalu. Jis moko vaikus namie, nes mano, kad mokykla jų nieko naudingo neišmokys. Vaikai nuo mažų dienų auginami tarsi kariai: jie kiekvieną dieną treniruojasi, mokosi medžioti ir išdarinėti savo aukas. Paradoksalu tai, kad nors jie ir yra auginami tarsi nepriklausomi žmonės, savo nuomonės, jeigu ji susikerta su tėvo, jie negali turėti. Jis tarsi jų kapitonas, o jie jo pėstininkai. Tačiau kur toks gyvenimas veda? Ar tai, kad moki gamtoje susimedžioti laukinį gyvūną, tau gali padėti išgyventi ateityje ir susirasti draugų, bendraminčių ar antrąją pusę?

Režisierius, vaizduodamas šeimos kelionę į motinos laidotuves Niu Meksike, pateikia kiek perdėtus dabartinio pasaulio vaizdinius. Pakelėje sutikti žmonės yra stori, nesportuojantys, kavinėse gaminami vien tik dešrainiai, Beno sesers vaikai daugiau laiko praleidžia žaisdami x-boksu negu besimokydami, o motinos tėvai gyvena prabangioje viloje. Mattas Rossas pateikia dvi kraštutines gyvenimo puses, ir su nei viena negali tikrai susitapatinti. Tai kaip ir Seano Penno režisuotame „Atgal į gamtą“ (Into the Wild, 2007), vaikinas, pavargęs nuo vartotojiškumo ir šiuolaikinio pasaulio, keliauja į Aliaską, į laukinę gamtą, kur jis norėtų atrasti save iš naujo ir gyventi geresnį gyvenimą. Tačiau šiame filme veiksmas vyksta atvirkščiai. Šeima jau gyveno „tobulą“ gyvenimą, o dabar jie „eina“ atgal į ankstesnįjį pasaulį.

Kadras iš filmo „Šaunusis kapitonas“
„Du Kine“ archyvas

„Šauniajame kapitone“ galima apčiuopti ne vien Platono „valstybės“ modelį, bet ir sūnaus paklydėlio motyvų. Nuo pat pradžių vienas iš sūnų Relianas (Nicholas Hamilton) bando švelniai priešintis tėvui. Skirtingai nei kiti jo broliai ar seserys, jam patinka žaisti su pusbroliais vaizdo žaidimais ir jis netgi „išduoda“ šeimą, pabėgdamas į blogąjį pasaulį, t. y. pas savo senelius. Tačiau kiekvienoje istorijoje paklydėlis sugrįžta, ne išimtis ir šis filmas. Simboliškas jo apsikabinimas su tėvu kartu reiškia šeimos susitaikymą ir bandymą žiūrėti į ateitį.

Aktorius Viggo Mortenseno, seniai nebetapatinamas su „Žiedų valdove“ atliktu vaidmeniu, paskutiniais metais renkasi mažo biudžeto nepriklausomus filmus. Tačiau tai visai nesumažina jo indėlio vaidinant. Jis, kaip ir jo veikėjas Benas, yra viso filmo kapitonas, ant kurio pečių sukraunamas visas kūrinio svoris. Jis yra klijai, kurie išlaiko visus veikėjus drauge. Hipišką veikėjų aplinką papildo estetiškai nufilmuoti panoraminiai gamtos kraštovaizdžiai šalia skambant gerai parinktai muzikai, tarp kurios pasigirsta ir islandų grupės Sigur Rós melodijos. Kelias dainas filmo metu atlieka ir patys aktoriai, sukurdami trumpalaikį šeimos ansamblį. Neslėpsiu, kad muzika man yra beveik tokia pat svarbi kaip ir kinas, todėl dažnai atkreipiu dėmesį į filmų garso takelį. Šio klausiausi dar tą patį vakarą namuose, nors jame ir vyravo seniau sukurtos indie stiliaus dainos. Bet tikriausiai tai buvo viena iš tų nedaugelio filmo dalių, kuri kėlė tikrai teigiamas emocijas. Konfliktiški jausmai, sekę viso kūrinio metu taip ir neleido suprasti, ar „Šaunusis kapitonas“ pateisina žiūrovo lūkesčius ar ne.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Naktiniai gyvuliai“
„NCG Distribution“ archyvas

Koks būdas meno pasaulyje atkeršyti savo buvusiai antrajai pusei yra sofistikuočiausias? Sukurti meno kūrinį ir dedikuoti jį įskaudinusiam žmogui. Venecijos kino festivalyje laimėjusio „Didįjį žiūri prizą“ Tomo Fordo, geriau žinomo kaip mados dizainerio, „Naktinių gyvulių“ (Nocturnal Animals, 2016) adaptacija, nukelia į painų dviejų veikėjų fikcijoje ir realybėje persipynusį gyvenimą.

Vieną rytą Susana (Amy Adams) gauna savo pirmojo vyro Edvardo (Jake Gyllenhall) parašytą knygą, kurią jis pavadino pagal jai suteiktą pravardę „Naktiniai gyvuliai“. Nuo šios scenos filmo siužetas skyla į dvi dalis – fikciją (knygos laiką) ir realybę (dabartis persipynusi su prisiminimais). Pirmojoje linijoje Tonį Heistingą (Jake Gyllenhall), važiuojant su savo šeima per Vakarų Teksasą, užpuola gauja. Atskirtam nuo žmonos ir dukros, vyrui pavyksta ištrūkti. Abi moteris išprievartauja ir kraupiai nužudo. Negalėdamas susitaikyti su šia tragedija, Tonis siekia keršto ir nori surasti tikruosius žudikus.

Ši išgalvota istorija sueklia seniai užslėptus Suzanos prisiminimus apie Edvardą, jų santuokinį gyvenimą ir skausmą, kurį jam sukėlė. Los Andžele esančios meno galerijos savininkė gyvena dirbtiniame elito pasaulyje. Veikėją supa netikri draugai, neištikimas vyras, tikriausiai iki šiol gyvenantis su ja tik dėlto, kad bankrutuoja jo verslas. Apsupta brangiausių šiuolaikinio meno kūrinių ir tarnų, Suzana nebegali pakęsti savo darbo. Tačiau labiau tikėtina, kad grimztančią į depresiją moterį slegia jos priimti gyvenimo sprendimai ir praeitis.

Kadras iš filmo „Naktiniai gyvuliai“
„NCG Distribution“ archyvas

Nuolat viena su kita persipinančios siužeto linijos atskleidžia vis daugiau detalių apie kiekvieną istoriją. Knyga iš tiesų tampa Suzanos ir Edvardo santuokinio gyvenimo alegorija. Prisiminimuose sukritikuotas žmonos dėl savo rašymo, Edvardas sušunka, kad „rašytojai nerašo apie nieką kitą, bet save“. Pasinaudojęs savo patirtu skausmu, jis perkelia šiuos išgyvenimus į knygos veikėjus. Žmonos mirtis tampa Edvardo ir Suzunos skyrybų simboliu, o dukros – aborto, kurį ji pasidarė vos išsiskyrusi su Edvardu ir išduodama jį su dabartiniu savo vyru.

Trys gaujos vyrai galėtų būti interpretuojami kaip Hatonas (dabartinis mylimasis) ir jos šeima, kuri ypač priešinosi judviejų vedyboms ir teigė, kad jos baigsis skausmingai. Netgi du veikėjai – Tonis ir Edvardas – turi tų pačių charakterio bruožų, jie yra mylintys, bet ypač pažeidžiami ir jautrūs. Jiems sunku kovoti. Galbūt todėl jie abu yra įkūnijami to paties žmogaus. Knygos liniją filme pasakojam pasitelkus Suzanos vaizduotę, kurioje Toniui ji suteikia savo buvusio vyro veidą, tačiau savęs negretina su ten esančia moterimi, pasąmoningai suprasdama, kad į ją itin panaši raudonplaukė iš tiesų yra ji pati.

Kadras iš filmo „Naktiniai gyvuliai“
„NCG Distribution“ archyvas

Tomas Fordas jungdamas skirtingų linijų laikus kuria scenų jungtis, stiprindamas jų simbolinę prasmę. Rastų negyvų moterų kūnų scena atkartojama su Suzanos nuoga dukra, gulinčia taip pat raudonoje lovoje. Tonio scena duše jungiama su Suzanos buvimu vonioje. Filmo antrojoje pusėje, kol dar bandai išnarplioti siužetą, pradedi pastebėti ir istorijos pasakojimo įrankius bei ženklus. Edvardo ir Suzanos išsiskyrimo scenoje vitrinoje stovintis automobilis yra toks pats, kokiu knygoje yra pavagiamos žmona ir dukra. Pakabukas, kurį knygoje nuolat nešioja Tonis, filmo pabaigoje pastebimas ant Suzanos kaklo. Bandydamas žiūrovo dėmesį sutelkti į veikėjus, režisierius šalia jų dėlioja detales, kurias Edvardas pasiimdamas iš praeities ir naudoja rašydamas knygą.

Baigęs dailės istorijos ir architektūros studijas, šias žinias Tomas Fordas pritaikė abiejuose savo filmuose. Juose jis naudoja skirtingus laikotarpius apibūdinančius meno kūrinius ir estetiką. Kostiumai ir sukurta veikėjų aplinka naudojama šių filmų atmosferai sustiprinti. „Vienišame vyre“ (A Single Man, 2009) Fordas taip pat pasitelkia pasakojimo skirtingomis siužeto linijomis principą. Tik skirtingai nei „Naktiniuose gyvuliuose“, šiame naudojami pagrindinio veikėjo praeities prisiminimai, o ne fikcija.

Kadras iš filmo „Naktiniai gyvuliai“
„NCG Distribution“ archyvas

Svarbi „Naktiniuose gyvuliuose“ tampa ir muzika, prisidėdama prie neo-noir stiliaus filmo įtampos kūrimo. Kompozitorius Abelas Korzeniowski komponuodamas liūdnai elegišką garso takelį, kaip jau ir įprastą daugeliui kūrėjų, naudojo kelias pagrindines melodijas, iš jų darydamas įvairias variacijas. Taip pasielgė ir dabar rodomo miuziklo „Kalifornijos svajos“ garso takelio kūrėjas Justinas Hurwitzas, pasitelkęs kelias pagrindines dainas, iš jų kurdamas pasikartojančias skirtingose scenose tų pačių melodijų variacijas.

Susitelkdamas į filmo estetiką ir jos perteikimą, Tomas Fordas leidžia pasakojimui slysti iš rankų. Jam nepavyksta išlaikyti kūrinio įtampos, kuri šiame psichologiniame trileryje nėra labai jaučiama. Pasigendi to veikėjų brutalumo, kuris filme įvyniojamas į saldainio popierėlį ir tau paduodamas. Telieka jį tik nuryti. Po šio filmo jautiesi tarsi nuėjęs į vieną iš tų galerijų, kuriose renkasi tik žinomi, prieš fotografų blykstes mėgstantys pasipuikuoti žmonės, persimetantys savo sugalvotomis protingomis frazėmis. Tačiau palikęs parodą tik ir prisimeni tą dirbtinio aksomo paviršių, nes turinio ten nerandi, o ir pats menas yra tik antroje vietoje.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Vikingas“
GPĮ archyvas

Brangiausias 2016 m. Rusijos filmas „Vikingas“. Ir vėl padvelkia propagandiniais vėjais. Šį kartą Rusijos kino industrija atiduoda duoklę Rusijos stačiatikių bažnyčiai. Glaudūs ryšiai tarp Rusijos politinės ir bažnytinės valdžios žymi visą jos istoriją (žinoma, išskyrus sovietmetį), tad pats laikas buvo sukurti filmą apie 988 m. Kijevo Rusios krikštą ir jos krikštytoją kunigaikštį Vladimirą Sviataslovičių. „Vikingas“ vadinamas istoriniu epu, tačiau, nors ir rėmėsi to meto metraščiais, persikelti į X a. sudėtinga, kai filme teigiama šių laikų moralė ir vertybinės nuostatos.

Režisierius Andrejus Kravčiukas – jau patyręs įspūdingų istorinių karinių filmų fronte: meilė ir karas yra pagrindiniai motyvai jo 2008 m. filme „Admirolas“. Į savo komanda jis pasikviečia „Ekipažo“ (2016) žvaigždę aktorių Danilą Kozlovskį. Prie šio ambicingo net 1,2 mlrd. rublių kainavusio projekto prisidėjo ir „Nakties sargybos“ (2004) bei „Dienos sargybos“ (2006) prodiuseriai Konstantinas Ernstas ir Anatolijus Maksimovas. Tad turint tokią komandą didingumo „Vikingui“ netrūksta.

Kadras iš filmo „Vikingas“
GPĮ archyvas

Pagrindinė filmo idėja – kunigaikščio Vladimiro Dievo paieškos. Prieš tai, žinoma, vyksta susidūrimai su broliais dėl Kijevo Rusios sosto. Jaropolkas nužudo savo brolį Olegą (akt. Kirilas Pletniovas), o tada Vladimiras nugali Jaropolką (akt. Aleksandras Ustiugovas). Nors, iš tiesų, nė vienas brolis nieko nenužudo, tik tuo apkaltinami arba patys jaučiasi kalti. Ta kaltė vis persekioja Vladimirą, matyt, dėl to jam tampa toks artimas krikščioniškas Dievas, leidžiantis jam išsakyti ir išpirkti savo kaltes. Kaip ir būdinga X a., matome daug mūšių ir karo scenų, nes sosto užgrobimas vyksta praliejant kraują. Tarp karo scenų mechaniškai įterpiami senosios religijos apsireiškimai, siekiant atskleisti, kas Vladimirą nuvedė į Korsūnę ir krikšto priėmimą.

Visgi filmo scenarijus yra labai silpnas. Dažniausiai veikėjų motyvai visiškai neaiškūs ir neargumentuoti. Vienas veiksmas tarsi turi lemti kitą veiksmą, tarsi yra jo nuosekli tąsa, bent jau filmo kūrėjai to tikėjosi. Tačiau žiūrovui tai nėra taip akivaizdu. Galima įtarti, kad Polocko kunigaikštytė ir Vladimiro žmona Rogneda (akt. Aleksandra Bortič) atstovauja senąją religiją – jos ribotumą, žiaurumą ir fanatizmą.

Kadras iš filmo „Vikingas“
„GPĮ“ archyvas

Kai kunigaikštis jos atsisako ir atsisuka į buvusią jo brolio Jaropolko žmoną krikščionę Iriną (akt. Svetlana Chodčenkova) – ramią, jautrią ir gailestingą, nuo pat pradžių turinčią jam galią savo kerais, tai tarsi atsigręžimas į naują religiją – krikščionybę. Visgi jų vaidmenys silpni ir į siužetą įterpiami labai mechaniškai. Be to, visa meilės linija dvelkia Holivudo šablonais, o emocijos tarp Vladimiro ir moterų ne tik, kad neįtikina, tačiau jų beveik ir nėra. Tad, jei „Vikinge“ ir yra bandymų įgyvendinti rimtesnes idėjas, jos visos sumetamos į vieną krūvą, todėl lieka tik mūšiai. O kadrai tarp jų banalūs, neįsimintini ir nepasiekia savo tikslo. Galbūt tuos septynerius metus, kai buvo kuriamos filmo dekoracijos, reikėjo padirbėti ir kuriant scenarijų.

Visgi labiausia stebina kunigaikščio Vladimiro vaidmuo. Jis atrodo silpnas valdovas. Jo žodžiai, kad daugiau nieko nežudys, karų epochoje skamba labai keistai. Visą laiką atrodo, kad jis pats nieko nepasiekia, aplinkiniai viską padaro už jį arba į pergales jį veda atsitiktinumas. Ir filmo pavadinimas „Vikingas“, matyt, turi žymėti, kad jis nepriimamas visuomenėje, kad jis svetimas, nes yra vergės sūnus, kas nuolatos pabrėžiama filme. Tačiau jo „vikingiškumo“ čia mažai ir tai atrodo gana dirbtina. Jo nuoskauda dėl nepritapimo taip ir neišsprendžiama, nors rodosi krikščionybės įvedimo įvaizdžiu ši problema turi jį atskleisti, kaip atnešantį savo visuomenei kažką gero ir tikslingo. Visgi euforiškos Kijevo Rusios žmonių krikšto apeigos absoliučiai neįtikina ir atrodo gana komiškai.

Kadras iš filmo „Vikingas“
GPĮ archyvas

Tačiau geriausiai Vladimiro charakterio ypatumus paaiškina aktoriaus Danilo Kozlovskio žodžiai: „Mes nežinome, koks buvo kunigaikštis Vladimiras. Metraščiai nepaliko realaus jo aprašymo. O scenarijus yra labai stiprus, įdomus, emocionalus. Jo centre yra herojus, aplink kurį viskas vyksta. Mes kuriame būtent jį, kuriame savo Vladimirą.“

Šis veikėjas yra ne X a., o šių laikų žmogus. Jis neša šių laikų krikščioniškas vertybes. Juk reikia parodyti, kad Rusijos bažnyčia yra gailestinga ir gera bei jos deglo nešėjas Vladimiras yra pranokęs savo laiką žmogus, atsisakęs senųjų dievų žiaurumo ir tamsumo. Kiekvienas žmogus turi jaustis jam artimas ir puoselėti tas pačias krikščioniškas vertybes. Todėl „Vikinge“ rodomas visuomenės krikštas yra džiaugsmingas ir šviesus, o ne atneštas „ugnimi ir geležimi“.

Kadras iš filmo „Vikingas“
GPĮ archyvas

Visi tie milijardai rublių ir daugybė metų, skirtų sukurti filmui, matosi tik kinematografijoje. Dekoracijos iš tiesų įspūdingos ir operatoriaus Igorio Griniakino, dirbusio kuriant jau minėtą „Admirolą“, darbas nepriekaištingas. Mūšių scenos yra stipriausias filmo elementas. Tačiau be jų daugiau nieko ir nėra. Kai jau nusibosta stebėti eilinį mūšį, pradedi vėl norėti karinės scenos, nes vietos, kurios reikalauja aktorių ir režisieriaus darbo, yra skystos ir nemotyvuotos.

Ir pabaigai verta pastebėti, kad prieš pat filmo premjerą Rusijoje, Maskvoje buvo atidengta 16 metrų aukščio kunigaikščio Vladimiro statula. Statulos atidengimo ceremonija įvyko lapkričio 4 d. – Liaudies vienybės dieną, žyminčią lietuvių ir lenkų išvijimą iš Kremliaus ir Romanovų dinastijos įsigalėjimą bei pakeitusią lapkričio 7 d., mininčią Spalio revoliucijos datą. Šia proga sakydamas kalbą kitas Vladimiras, Putinas, teigė, kad kunigaikštis buvo „toliaregiškas politikas, padėjęs moralinius pamatus, kurie iki šios dienos apibrėžia mūsų gyvenimą“. Štai apie tai ir yra filmas „Vikingas“.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Amžinai kartu“
„Meed films“ archyvas

„Amžinai kartu“ – tai kaip tas anekdotas apie santykius, kai moteris pyksta, kad vyras jos nesupranta, nors jis tai galėtų įžvelgti tik iš jos priekaištingo žvilgsnio. Šis filmas ironiškai, lengvai, tačiau kartu ir giliai pažvelgia į šeimos santykius. Režisierė Lina Lužytė imasi, rodos, lengvos, bet kaip tik dėl to sudėtingos temos – kaip įdomiai ir patraukliai papasakoti tokią banalią ir įprastą istoriją.

L. Lužytė dar kartą įrodo, kad sugeba „matyti“ mus supantį pasaulį, visuomenę ir subtiliausias jos emocijas. Debiutavusi su trumpametražiu vaidybiniu filmu „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ (2009), kuriame, beje, irgi vaidina „Amžinai kartu“ žvaigždė Gabija Jaraminaitė, režisierė dar tada, tik pabaigusi LMTA režisūros studijas, atskleidė, kad moka kurti žmogiškus ir tikrus charakterius bei įtaigiai atspindėti mūsų visuomenę. Antrasis režisierės filmas „Igruški“ (2012), nors ir liečiantis kitą temą – mažo Baltarusijos miestelio gyventojų bandymą išgyventi autoritarinėmis sąlygomis, be to, dokumentinis, vėlgi parodo L. Lužytę turint vos ne antropologinį žvilgsnį ir sugebėjimą „pastebėti“. Šis režisierės talentas atskleidžiamas ir naujausiame, neseniai į kino teatrų ekranus atkeliavusiame filme „Amžinai kartu“ (2017).

„Amžinai kartu“ – tai filmas, iš pirmo žvilgsnio, apie tobulą šeimą. Tačiau tobulą tik iš išorės. Viduje ji griūna. Tyla ir nesusikalbėjimas – pagrindiniai šios šeimos santykių aspektai. Perfekcionistė, visą pasaulį siekiantį kontroliuoti mama (akt. Gabija Jaraminaitė) nepatenkinta savo turimu vyru (akt. Dainius Gavenonis), kuris baigęs filosofijos studijas pasirinko nerimtą kaskadininko karjerą, o tai ypač netinka prie jos gydytojos darbo. Dukra (akt. Eila Grybinaitė) blaškosi tarp šių dviejų pusių ir tai daro ją nelaimingą bei priverčia maištauti.

Kadras iš filmo „Amžinai kartu“
„Meed films“ archyvas

Ši šeima – visiškai tipinė ir atpažįstama. Ji tokia standartinė, kad režisierė net priima sprendimą nesuteikti pagrindiniams veikėjams vardų – lyg tai būtų kiekvienos normalios šeimos atspindys. Filmo veikėjai kažkada, matyt, turėję panašų požiūrį į gyvenimą, dabar savo tikslus mato skirtingai. G. Jaraminaitės veikėja aiškina, kad jai darbas yra pareiga, o vyrą vaidinantis D. Gavenonis išreiškia visai kitą požiūrį – darbas jam pramoga, tai malonumas. Ir šia maža scena atsiskleidžia visas jų nesusišnekėjimas ir nesugebėjimas gyventi kartu.

Tačiau labiausiai šeimai trukdo tai, kad jie nesikalba. Jų žodžiai absoliučiai neišreiškia jų vidinės būsenos, jie nesugeba vienas su kitu susikalbėti, kodėl yra nepatenkinti, todėl nėra įmanomas ir santykių pagerėjimas. Iš šeimos gyvenimo konteksto iškrenta psichologės (akt. Rasa Samuolytė) apsilankymas jų namuose ir „apsikabinimo“ žaidimas. Pastebi, kad šiem dviem veikėjams labai praverstų patobulinti apsikabinimų techniką. Galbūt tokie paprasti dalykai sugebėtų įveikti tvyrančią tarp jų emocinę užsklandą. Tačiau tiesaus atsakymo L. Lužytė neduoda – ir po šio atsipalaidavimo vėl iškyla tos pačios problemos.

Labiausiai jausti žmonos nesaugumas. Jos bandymas viską kontroliuoti kyla iš baimės, kad šeima ją paliks. Tolstančios šeimos paveikslas yra nuolatinis jos palydovas. Todėl jai svarbiausia būti reikalingai ir tai ji bando pasiekti prisiimdama visą atsakomybę už šeimos gyvenimą. Galbūt dėl to vyras ir nesiekia būti atsakingu, o tiesiog pareiškia „aš išvažiuoju į Azerbaidžaną“, nes jam sunku atrasti vaidmenį savo paties šeimoje. Nesaugumo jausmas labiausiai išryškėja paskutinėse scenose. Visgi šios gana stipriai kontrastavo su visu filmo scenarijumi ir toks jausmas, kad čia režisierė pasidavė jaunosios kartos bandymams efektingomis scenomis sukurti stiprią atomazgą. Tačiau pagrindinę mintį filmo pabaiga plėtoja ir nuo scenarijaus nenutolstama.

Kadras iš filmo ,,Amžinai kartu”
,,Just a Moment” archyvas

Dialogų, kaip ir kiekviename lietuviškame filme, mažai. Tačiau tai yra pagrįsta. Pats filmo turinys yra apie santykius, grįstus tyla ir nesusišnekėjimu. Nors filme, rodos, nieko lyg ir nevyksta, jis nėra lėtas. Atskiros scenos, kupinos tarpusavio susidūrimų, nors ir užslėptų emocijų bei skirtingų personažų, sukuria dinamišką paveikslą. Scenarijui stiprumo suteikia natūrali aktorių vaidyba. Galų gale pamatome, kaip stiprus režisierius gali atskleisti lietuvių aktorių talentą.

Matyt, ne veltui filmo kinematografija vykusiai išpildo scenarijaus lūkesčius, nes į operatoriaus kėdę sėda patyręs Naujosios rumunų kino bangos atstovas Olegas Mutu. L. Lužytė suteikė laisvę netradiciniams šio operatoriaus sprendimams – tokiu būdu matome veikėjus be galvų ir viena scena sutelpa į vieną kadrą. O. Mutu viską spręsdavo pačioje filmavimo aikštelėje „čia ir dabar“. Nors prie šios rumuno improvizacijos teko prisitaikyti visai filmavimo komandai, galiausiai tai pasiteisino.

„Amžinai kartu“ priverčia nusišypsoti ar net nusijuokti, nors šis filmas labai rimtai kalba apie tokius pažįstamus dalykus mūsų gyvenime. Ir juokas ima ne dėl to, kad tam tikros filmo detalės neįtikino, o kaip tik dėl to, kad įtikino. Tai filmas, kuris paprastomis priemonėmis sugeba priversti iš šono pastebėti, kokie žmonės kartais būna juokingi dėl savo nesusišnekėjimo, ir kartu apmąstyti, kad mes patys neretai darome tokias pačias klaidas, kaip šio filmo personažai.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Žaklina“
„Du Kine“ archyvas

Praėjusiais metais biografiją apie Pablo Nerudą, kairiųjų pažiūrų Čilės poetą ir diplomatą, pristatę broliai Pablo ir Juanas de Dios Larraínai šiemet į ekranus išleidžia dar vieną biografinę dramą „Žaklina“ (Jackie, 2017). Naujausiame filme visas dėmesys nukreipiamas į Johno Fitzgeraldo Kennedy žmonos Jacqueline (Natalie Portman) asmeninę tragediją iškart po jos vyro, buvusio JAV prezidento, nužudymo 1963-aisiais.

Nepaisant to, kad abi režisieriaus iš Čilės biografinės juostos be galo skirtingos, tačiau tiek „Žaklina“, tiek „Neruda“ yra apie istorines asmenybes įvykių, kurių jie negalėjo kontroliuoti, sūkuryje. Be to, abi juostos, bent iš pirmo žvilgsnio, daugiau ar mažiau susijusios su politika, o jų nuotaika, kaip ir „Klubo“ (El Club, 2016), panaši, be didelių emocinių šuolių.

Dramos veiksmas rutuliojasi aplink interviu žurnalistui iš žurnalo „Life“, kuris vyko praėjus savaitei po prezidento mirties. Kai Žaklina atsakinėja į Teodoro H. Vaito (Billy Crudupas) klausimus, ar juos užduoda pačiam žurnalistui, žiūrovams rodomi moters prisiminimai, iš kurių žurnalistui svarbiausias – prezidento nužudymas.

Kadras iš filmo „Žaklina“
„Du Kine“ archyvas

„Žaklina“ – skausmingas ir tylus našlės pasakojimas, kuriame nėra šviesių pragiedrulių ar vietos humorui. Pirmosios damos skausmas atidengtas per trumpas „išpažintis“: žurnalistui ir kunigui, per trumpus pokalbius su vyro broliu, kuriuo ji pasitikėjo ir kuris vėliau taip pat buvo nužudytas, ir ilgamete asistente.

Filme įdomu stebėti, kaip laikas ir vyro mirtis pakeitė Žaklinos elgesį – aprodydama savo namais tapusius Baltuosius rūmus prieš televizijos kameras ji atrodė nepatyrusi, besijaudinanti, įsitempusi ir dirbtina. Įdomu tai, jog šis turas sukonstruotas iš originalių archyvinių ištraukų bei, be abejonės, suvaidintų. Už išraiškingą kameros darbą buvo atsakingas „Kapitono Fantastikos“ (Captain Fantastic, 2016) ir „Ji“ (Elle, 2016) kinematografas Stéphane Fontaine.

Čilės režisieriui P. Larraínui „Žaklina“ buvo iššūkis. Ne tik dėl to, kad šis filmas pirmasis jo darbas užsienio kalba, tačiau taip pat – tai pirmas jo bandymas pavaizduoti moters pasaulį (ir ne bet kokios). Ko gero, dėl šios priežasties jis sutiko imtis filmo režisūros su sąlyga, jei pirmosios JAV ledi vaidmuo atiteks aktorei Natalie Portman.

Kadras iš filmo „Žaklina“
„Du Kine“ archyvas

Jacqueline Kennedy iki šiol prisimenama kaip stiliaus ikona. Tai viskas, ką kai kurie apie šią moterį težino. Atkuriant jos stilių kostiumų dizainerei Madeline Fontaine neišvengiamai teko labai svarbi užduotis autentiškai perteikti pirmosios damos stilių ir grakštumą. Dizainerė kostiumus yra kūrusi filmams „Beprotiška meilė“ (Yves Saint Laurent, 2014) ir „Amelija“ (Amelie, 2001). Daugelis kostiumų buvo specialiai sukurti M. Fontaine ir jos komandos rankomis, taip pat savo pagalbą pasiūlė mados namai, kurių apdarus Žaklina dėvėdavo. Prie garsiojo rožinio kostiumėlio pasiuvimo prisidėjo „Chanel“, papuošalus ir originalų Žaklinos laikrodį atsiuntė „Piaget“. Filme tiksliai atkurti kiti du reikšmingi apdarai – raudonas „Dior“ kostiumėlis, kurio vilkėdama Jacqueline Kennedy aprodo Baltuosius rūmus, ir nežinomo autoriaus kurta juoda laidotuvių apranga.

Kokią Jacqueline Kennedy šiame filme sukūrė amerikiečių aktorė? Išsilavinusią, jautrią menui, istorijai ir grožiui, elegantišką ir pasišventusią, kaip ji sakė, gerai atlikti savo darbą – eiti pirmosios ledi pareigas, ir šiek tiek paslaptingą.

Kadras iš filmo „Žaklina“
„Du Kine“ archyvas

N. Portman pavyko perteikti daugiasluoksnį personažą: žmoną, netekusią vyro, motiną, kuri turi pasirūpinti vaikais, pirmąją šalies damą, pavyzdingą ir pasitempusią, užsiimančia prasminga veikla, o ne švaistančia valstybės pinigus ir tiesiog 34-erių metų moterį, kuri susiduria su dideliu gyvenimo išbandymu, keliančiu klausimus ir kvestionuojantį jos santykį su Dievu.

Dramoje primenama, jog J. F. Kennedy mirtis nebuvo pirma didelė netektis Žaklinos gyvenime – ji taip pat neteko dviejų kūdikių, „Žaklinoje“ tai šiek tiek sustiprino jos dramatišką likimą. Kaip bebūtų, psichologai yra įrodę, jog moteriai sutuoktinio mirtis visuomet būna skaudžiausia. Čia galima prisiminti sceną, kurioje ji užsimena, jog J. F. Kennedy nebuvo tobulas, tačiau tai jos tikėjimo ir paramos savo vyrui nesumažino.

Iš tikrųjų, niekas nežinojo, kokia yra Jacqueline Kennedy. Taigi net pažiūrėjus šį filmą, susidursime tik su viena iš galimų versijų. Be to, režisieriaus atkurtas etapas yra be galo trumpas. Taip, ko gero, ir saugiau. P. Larraínas pats sakė, kad iki šiol nesuprato, kokia asmenybė buvo J. Kennedy.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Loganas. Ernis“
„Du Kine“ archyvas

Jeigu ne „Neįmanoma misija 2“ (Mission: Impossible II, 2000), Hughas Jackmanas prieš aštuoniolika metų taip ir nebūtų tapęs jį pasaulyje išgarsinusiu Erniu. Devyniuose studijos „20th Century Fox“ filmuose įkūnijęs Loganą, aktorius paskutinį kartą sugrįžta į „Ernio“ trilogijos paskutinę dalį „Loganas. Ernis“ (Logan, 2017). Antrą kartą režisieriaus kėdė patikėta Jamesui Mangoldui, pagal kurio istoriją buvo parašytas scenarijus.

2029 metai. El  Paso priemiestis. Naktis. Sunkvežimio bagažinėje prabunda Loganas, kurio mašina bando pavogti vietinės gaujos vyrai. Iš pirmos grumtynių scenos matomi sulėtėję jo judesiai, nebe taip greitai išlendantys ašmenys ir nebeužgyjančios žaizdos leidžia suprasti, kad mutantų laikai jau praėję. Dabar Ernis Meksikos pasienyje dirba limuzino vairuotoju, taip bandydamas užsidirbti pinigų ir kartu su Profesoriumi X (Patrick Stewart) išvykti iš šios vietos. Be šių dviejų mutantų išlikęs yra dar vienas – Kalibanas (Stephen Merchant), gebantis susekti kitus mutantus, taip pat padedantis Loganui rūpintis jėgas praradusiu Čarlzu Ksavieru. Jų kasdienišką rutiną sujaukia netikėtai pasirodanti Gabriela (Elizabeth Rodriguez), kuri už pinigus prašo padėti jai ir Laurai (Dafne Keen) nusigauti iki Kanados sienos, t. y. į saugų prieglobstį naujos rūšies mutantams.

Kadras iš filmo „Loganas. Ernis“
„Du Kine“ archyvas

Jamesas Mangoldas, kaip ir australų režisierius George‘as Milleris „Pašėlusio Makso“ filmų serijoje, kuria postapokaliptinę atmosferą. Meksikos pasienyje žemė primena dykumą, kurioje randasi apleisti industriniai pastatai. Susikurtų mašinų persekiojimo scenos apleistose žemėse taip pat sukelia aliuziją į G. Millerio franšizę, kur išgyvena galingesnes mašinas turintys veikėjai. Net ir įmonės „Transigen“ apsaugos vadovas Donaldas Pirsas (Boyd Holbrook), kaip ir Furioza, turi dirbtinę ranką. Be postapokaliptinių filmų motyvų „Logane“ atsiranda ir šiuolaikinio vesterno užuomazgų. Loganas užima vienišo vyro, ne savo valia priversto kovoti už gėrį, vietą. Kaip ir vesternuose, didelę reikšmę filme turi apleista gamta, kalnai, kuriuose ir vyksta beveik visas filmo veiksmas.

Labiau remdamasis senaisiais filmų žanrais, režisierius, skirtingai nei kitose komiksų ekranizacijose, nepersistengia naudodamas CGI efektus. „Loganas. Ernis“ nedirgina akių specialiaisiais efektais, sprogimais ar dar kaip nors kraują turinčiais įaudrinti marazmais, dėl kurių kartais nukenčia pati istorijos ir filmo kokybė.

Kadras iš filmo „Loganas. Ernis“
„Du Kine“ archyvas

Daugiausiai kovojama senuoju būdu, t. y. kumščiais arba ašmenimis, tačiau, skirtingai nei ankstesnieji iksmenų filmai, šis išsiskiria kraujo praliejimu ir žiaurumu. Jeigu ankstesnieji mutantai gelbėjo pasaulį arba kovojo už savo išlikimą (priklausant nuo politinių valstybės pažiūrų), naujieji, sukurti naudojantis kitų DNR, yra auklėjami kaip ginklai, kuriuos taip pat nusprendžiama sunaikinti. Todėl svarbiausiu filmo uždaviniu tampa išgyventi bet kokiomis priemonėmis priešiškai nusiteikusioje aplinkoje, kur tavęs niekas nenori, o visuomenė net nežino apie tavo egzistavimą.

Nors filmas atrodo ir sukurtas kokybiškai, tačiau jame kartais atsiranda su logika susikertančiu ar net juoką keliančių scenų. Pavyzdžiui, Gabrielos telefone esantis vaizdo įrašas apie „Transigen“ kompanijoje kuriamus naujuosius mutantus, kurį slaptai pati ir nufilmavo, kelia klausimą, kaip jai pavyko išlikti nepastebėtai gydytojų ar apsaugos darbuotojų. Bet tai yra detalės tokiems skeptikams kaip man, visada filmuose ieškantiems trūkumų.

„Loganas. Ernis“ išsiskiria režisieriaus požiūriu nedaryti eilinio superherojų filmo, kuriame skambant grėsmingai muzikai gausu sprogimų ir susišaudymų. Vietoje to kūrinys tampa atsisveikinimu su Hugh Jackmanu, užleidžiant vietą talentingai aktorei Dafnei Keen, įkūnijusiai moteriškąją Logano versiją.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Liūtas“
„Du Kine“ archyvas

Pradėsiu nuo spoilerio. Šitam filme, kurio pavadinimas „Liūtas“, iš tikrųjų nėra jokio liūto. Net žaislinio. Žodžiu, nesileiskite būti suklaidinami ir nepirkite bilietų, jeigu labai norite pamatyti liūtą.

Jeigu liūto pamatyti ir šiaip nesitikite, tai galime šiek tiek pakalbėti apie šį pagal tikrą istoriją sukurtą australų filmą, kuris šiemet netgi buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio metų filmo kategorijoje. Pakalbėti šiek tiek sentimentaliai, nes ir pats filmas sentimentalus. Nuodėmingai sentimentalus? Čia jau jums nuspręsti.

„Liūtui“ artėjant į pabaigą filmo žvaigždės Devo Patelio personažas jo įmotę vaidinančiai Nicole Kidman sako kažką panašaus į tai: „Atleisk, kad mes (t.y. jis pats ir jo įbrolis) nebuvom tušti popieriaus lapai.“

Ko gero, kiekvienas iš mūsų kartais norėtų kažkam pasakyti tą patį. Daug paprasčiau gyventi būtų, jeigu, tarkime, mūsų gyvenimai būtų švarūs, be praeities. Be savų vaiduoklių, su kuriais tau reikėtų konkuruoti.

Tačiau, kaip kad Bodleras rašė, kiekvienas iš mūsų yra su sava chimera. Su savu bagažu, kuris mus ir paverčia mumis. Gal kartais ir norėtųsi, kad mes patys ar aplinkiniai būtų štai tokie švarūs kaip balti popieriaus lapai. Tačiau taip nėra ir nelabai gali būti. Jeigu mūsų užrašytose gyvenimo istorijose būtų per daug tuščių tarpų, mes būtume tiesiog nepilni, pasiklydę savyje.

Kadras iš filmo „Liūtas“
„Du Kine“ archyvas

„Liūtas“ juk iš esmės apie tai ir yra. Taip, čia labai lengvai atrasite, jeigu tik norite, pakankamai stiprų socialinį dėmenį, bet iš tikrųjų – tai labai asmeniška istorija. Būtent apie buvimą paklydusiu (tiek labai tiesiogine, tiek perkeltine prasme), apie bandymą užpildyti tą tuštumą savyje. Apie bandymą būti „pilnu“.

Pagrindinis filmo veikėjas Saru – penkiametis berniukas iš skurdžios šeimos. Jis su broliu vagia anglis iš pravažiuojančių traukinių, kol jo mama akmenskaldėje nešioja akmenis. Indiškosios realijos.

Vieną dieną Saru pasimeta traukinių stotyje. Ir galop atsiduria už pusantro tūkstančių mylių nuo namų. Sunny Pawaro vaidinamas berniukas mėnesių mėnesius blaškosi po purvinas Kalkutos gatves. Nemokėdamas kalbos ir nemokėdamas ištarti net savo gimtojo kaimelio pavadinimo.

O kas tada? Regis, laiminga pabaiga. Jį įsivaikina šeima iš Australijos. Juk drama galėtų taip ir baigtis. Iš Kalkutos mėšlynų į švarius Tasmanijos priemiesčius, į mylinčią šeimą. Labiau tradiciniame filme tai būtų happy endas. Galime skirstytis. Tačiau praeitis turi baisią savybę mus pasivyti, o pasivijusi kankinti iki soties. Jau suaugusio Saru kaltės jausmas, kančia ir atsakymų paieškos jį nutrenkia į žemyn vedančią spiralę, iš kurios išsipainioti jis beviltiškai ir bando.

„Oskarai“ yra labai įdomus fenomenas. Tie žili dėdės su kreminės spalvos įdegiu (čia gal ir klišė, bet esanti pakankamai arti tiesos) turi keistą savybę kartais nominuoti filmus, apie kuriuos plačioji publika nelabai ką būna girdėjusi. Labai gali būti, kad, jeigu nesekate indie festivalių naujienų ar Devo Patelio karjeros, apie „Liūtą“ pirmą kartą išgirdote tik perskaitę nominantų sąrašą.

Kadras iš filmo „Liūtas“
„Du Kine“ archyvas

Taip, akademija labai mėgsta pasitapšnoti sau per nugarą. Na, žinote, dėl to socialinio atsakingumo, dėl rūpesčio nuskriaustaisiais. Tai visada jautrios temos, kuriomis pamanipuliuoti kartais neatsispiriama. Tad tikrai gali kilti pagrįstas klausimas: ar „Liūtas“ vertas tų nominacijų? To triukšmo?

Atsakymas: nežinau. „Liūte“ tikrai surasite, ką pamėgti. Vaidindamas Devis Patelas nesugadina jokio filmo. Vaikai aktoriai labai dažnai padaro daugiau žalos nei naudos, bet mažasis Sunny Pavaras įtikina ne ką mažiau nei pernai Jacobas Trembley iš „Kambario“.

Režisierius Garthas Davisas, iki šio filmo dirbęs tik gimtinėje, ko gero, bus atvėręs duris į platųjį pasaulį. Jis puikiai jaučia tempą. Sugeba įtikinamai pateikti net ir pakankamai ilgas scenas, kuriose niekas nekalba. Tai visada sunku padaryti.

Be abejo, filmo scenarijus ne veltui buvo nominuotas „Oskarui“. Galvojau paskaitinėti jį prokrastinuodamas darbe. Dėl konteksto. Perskaičiau visą. Rekomenduoju ir jums.

Filmo kinematografija ir montažas niekada nebūna nuobodūs. Po galais, net ir „Google Earth“ paieškos čia pateikto visai nenuobodžiai. Kas galėjo pamanyti…

Taigi „Liūtą“ mylėti tikrai yra už ką. Yra už ką ir jo nemėgti.

Jeigu ieškosite jame klišių, perdėto sentimentalizmo ir panašių dalykų, nesunkiai jų aptiksite. Tačiau na ir kas?
Jeigu tik kartu su šiuo filmu leisite sau pabūti sentimentaliems, šiandien kino salę paliksite šiek tiek viduje sumišę. O tai jau pakankamai daug.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“
„ACME Film“ archyvas

Po beveik 21-rių metų pertraukos dienos šviesą išvydo antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis (T2: Trainspotting, 2017), režisieriaus Danny Boyle ir aktorių komandos pavadinta pagal Jameso Camerono filmo „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (Terminator 2: Judgment Day, 1991) pavadinimą. Filmo prodiuseriai tikriausiai vis dar laukia skambučio iš J. Camerono advokato. Bent jau tokie juokai sklandė Berlyno kino festivalyje vykusioje spaudos konferencijoje.

O kalbant rimčiau, nesitikiu, kad kultinių filmų tęsiniai kokybe ir sėkme gali prilygti pirmtakams. Nors pagal daugumos žmonių žiūrimus kūrinius galima pastebėti, kad kokybė tikrai nėra sėkmingo filmo rodiklis. Tačiau filmų tęsiniai, su keliomis išimtimis, dažniausiai praranda savo pirmtakų dvasią arba kitu atveju – scenarijaus autoriai tiesiog išsisemia.

Iš tiesų antrosios „Traukinių žymėjimo“ dalies scenarijus nepasiūlo nieko naujo, nebent tik tai, kad atsiliepia į šiuolaikines visame pasaulyje vykstančias realijas (bet ir tai daro senais būdais). Filmo siužetas konstruojamas maždaug kaip ir pirmoje dalyje, tik dabar veiksmas vyksta dvidešimčia metų vėliau, o Marko Rentono (Ewan McGregor) priklausomybę heroinui pakeitė sportas.

Markas, praleidęs paskutinius du dešimtmečius Amsterdame, grįžta į gimtąjį Edinburgą, kur bando užmegzti ryšį su paties išduotais draugais. Saimonas, arba „Sick Boy“, (Jonny Lee Miller) dabar yra prie geležinkelio atidaryto baro savininkas, tačiau norėdamas išgyventi pelnosi šantažuodamas besimylinčius su jo bendrininke Veronika (Anjela Nedyalkova) vyrus. Spudą (Ewen Bremner), bandantį kovoti su priklausomybe narkotikams, palieka žmona ir jo sūnus, o Frankas, arba „Begbie“ (Robert Carlyle), nuteistas kalėtas 25-eriems metams kalėjime, paprašo jį tyčia sužaloti ir iš ligoninės pabėga pas savo šeimą, kupinas keršto jį apgavusiam Rentonui.

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“
„ACME Film“ archyvas

Scenarijaus autorius Johnas Hodge`as, nominuotas „Oskarui“ už pirmosios dalies scenarijų, šįkart rėmėsi kitu Irvine`o Welsho romanu „Porno“ (2002). Tačiau tiek jis, tiek Danny Boyle`as sakydami, kad stengėsi per daug nesigręžioti į pirmąją dalį, nesugebėjo išvengti žaidimo su nostalgija.

Saimono ištarti žodžiai, minint Tommio mirties metines, prie jų pirmoje dalyje lankyto kalno: „It’s just nostalgia! You’re a tourist in your own youth. We were young; bad things happened“*, atspindi viso filmo nuotaiką. Veikėjai, kaip ir žiūrovai, yra filmo turistai, išsiilgę to, ko nebeatkursi (žiūrovu atveju visada galima tiesiog įsijungti pirmąją dalį).

Tęsinyje Rentomo kambarys lieka nepakitęs dvidešimt metų, Spudas grįžta gyventi į savo senąjį butą, o scena naktinio klubo tualete vėl primena apie pirmąją dalį. Markas ir dabar bėgs per visą Edinburgą, tik šį kartą ne nuo parduotuvės apsauginių ar policininkų, ir veikėjai vėl įsivels į dar vieną pinigų aferą. O dar pamiršau paminėti ir legendinį Rentono monologą „Choose life“, pasikartojantį ir antroje dalyje, dabar siūlantį rinktis „Facebook‘ą“ arba „Instagram‘ą“.

Kadras iš filmo „Traukinių žymėjimas 2“
„ACME Film“ archyvas

Filmo montažas – vėl su greitai besikeičiančiais ar sustingstančiais kadrais, taip pat įtraukiant ir šiuolaikines medijas kaip filmavimą iš telefono ar skaitmenines nuotraukas. Abejose „Traukinių žymėjimo“ dalyse prie filmo ritmo kūrimo prisidėjusiame garso takelyje taip pat išgirsite pasikartojančias Iggy Popo, „Underworld“ ir „New Order“ (pastarųjų daina perdainuota) grupės dainas, žiūrovams sukelsiančias tuos nostalgiškus prisiminimus. O prie jų sužadinimo prisidės ir kadrų naudojimas iš pirmosios dalies, kurių tikrai filme netrūksta.

Deja, filmas nebeturi to žavingo jaunatviškumo (kad ir kaip tai keistai skambėtų, prisimenant, kad kūrinys – apie draugus narkomanus). Nenoriu nuskambėti kaip seksistė, bet visa tai primena tarsi žiūrėjimą į vidutinio amžiaus krizę patiriantį vyrą, kuris staiga vėl pasijunta dvidešimties. Bet jaunystės antrą kartą nebepakartosi, todėl kam kurti naują filmą senais būdais?

Vis dėlto jis gali patikti tiems, kurie yra išsiilgę senųjų veikėjų, ir tikriausiai  nuskambanti Iggy Popo daina „Lust For Life“ daugeliui sukels virpulius. Tačiau tai lyg žiūrint Kevino Smitho „Klerkų“ (Clerks, 1994) arba (net gėda minėti) „Pagirių Las Vegase“ (The Hangover, 2009) tęsinius, kuriuose naudojamos tos pačios visiems aiškiai žinomos žaidimo taisyklės.

* „Tai tik nostalgija! Tu esi turistas savo paties jaunystėje. Mes buvome jauni; blogi dalykai įvyko.“

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Greičiausiai iki praeitų metų Barry Jenkinso pavardės nebuvote net girdėję. Nieko keisto. „Mėnesieną“ sukūrusiam režisieriui tai tik antras pilnametražis filmas, o jo prieš aštuonerius metus pasirodžiusios debiutinės mumblecore juostos „Vaistai nuo melancholijos“ (Medicine for Melancholy, 2008) nepastebėjo tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Nors filmui pavyko pelnyti nepriklausomo kino apdovanojimų „Gotham“ ir „Spirit“ nominacijas, jis nebuvo apdovanotas jokiais kitais svarbesniais prizais ar kritikų įvertinimais. Nuo mumblecore pradžią žyminčio Andrew Bujalski „Funny Ha Ha“ (2002) premjeros praėjus šešeriems metams, kino kritikai spėjo persisotinti šiuo reiškiniu ir pradėjo pranašauti jo pabaigą. Taigi tuo metu tikrai nebuvo pačios palankiausios aplinkybės filmui pasirodyti.

Tuo tarpu kiti du realūs pretendentai į svarbiausią šių metų kino akademijos apdovanojimą galėjo pasigirti daug didesniu žinomumu tarp indie kino gerbėjų. Antrasis „Kalifornijos svajų“ (La La Land, 2016) režisieriaus Damieno Chazelle‘o filmas „Atkirtis“ (Whiplash, 2014) bei debiutinis „Mančesterio prie jūros“ (Manchester by the Sea, 2016) autoriaus Kennetho Lonergano „Tu gali manimi pasitikėti“ (You Can Count on Me, 2000) pelnė pagrindinius prizus „Sundance“ kino festivalyje. Be to, turint omenyje, kad kino akademijos nariai dažniau linkę įvertinti nostalgiškas juostas, realesnė atrodė būtent „Kalifornijos svajų“ pergalė.

Todėl daugelis nustebo, kai po ceremonijos pabaigoje įvykusios sumaišties scenoje paaiškėjo, kad nugalėjo beveik nežinomo režisieriaus – vos už 5 mln. dolerių – sukurtas filmas, kurio scenarijus parašytas pagal net nepublikuotą pjesę. Dažniausiai tokie filmai galėdavo pretenduoti tik į indie kino apdovanojimus, o Holivude likdavo nepastebėti. Džiugu, kad šios tendencijos kinta. Paskutiniu metu nepriklausomas kinas tampa vis reikšmingesnis ir nebėra vadinamas nišiniu. Pavyzdžiui, nieko jau seniai nebestebina, kad Sandanse pristatyti pirmuosius žingsnius žengiančių kūrėjų filmai kone kiekvienais metais atsiduria tarp „Oskarų“ nominantų. Norisi tikėti, kad „Mėnesienos“ sėkmė taip pat paskatins atrasti ir pradėti domėtis nepriklausomu kinu dar daugiau žiūrovų.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Mėnesienoje“ kalbama apie patyčias mokykloje, seksualinę identifikaciją, prekybą narkotikais, priklausomybę nuo jų, pirmąjį įsimylėjimą bei visuomenėje įsigalėjusius vyriškumo įvaizdžius, tačiau Barry Jenkinsas nė kiek nespekuliuoja šiomis temomis. Ne jam reikėjo „Oskarų“, o kino akademijos nariams, norėjusiems reabilituotis po pernai nuskambėjusios #oscarssowhite istorijos, reikėjo šio filmo.

Filmo struktūra susideda iš trijų dalių, kiekviena iš jų vaizduoja atskirą pagrindinio herojaus gyvenimo etapą: vaikystę, paauglystę bei brandos metus. Barry Jenkinsas rėmėsi iš dalies autobiografine Tarello Alvino McCraney pjese. Abu kūrėjus vienija gimimo vieta ir sudėtingi santykiai su nuo narkotikų priklausančia motina.

Žiūrovai pirmą kartą pamato Široną užguitą, apleistame name besislapstantį nuo jį persekiojančių bendraamžių. Būtent tada jis susipažįsta su narkotikų prekeiviu Chuanu, kurio charakteris – visiška priešingybė jo išvaizdai. Šironas primena Chuanui savo paties atspindį vaikystėje, kai dar gyveno Kuboje, todėl jis imasi globoti berniuką. Jis neturi iliuzijų pakeisti savo gyvenimo, bet yra įsitikinęs, kad jaunoji karta yra pajėgi išvengti kriminalinio elgesio. Scena, kurioje Chuanas moko Široną plaukti – vienas jautriausių filmo epizodų, o Mahershala Ali buvo pelnytai įvertintas už geriausią antro plano vaidmenį.

Antroje filmo dalyje ramaus būdo paaugliui taip pat nuolat tenka kęsti klasės draugų patyčias. Chuano draugės Teresės namai berniukui tampa vienintele ramybės užuovėja. Vieta, kur jis visada yra laukiamas ir gali tikėtis ne tik garuojančios vakarienės, bet ir būti išklausytas bei gauti vertingą patarimą. Tai visiška priešingybė jo nuo narkotikų priklausomos motinos (Naomie Harris) namams, iš kurių gali būti išvytas bet kurią akimirką, kai motina norės parsivesti naują draugą.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Trečia dalis pasakoja apie raumeningu vyru virtusį Široną, savo išvaizda ne kiek neprimenantį to savimi nepasitikinčio paauglio, kuriuo jis buvo anksčiau. Jameso Laxtono kamera nuolat juda aplink personažą tarsi bandydama atskleisti jo charakterį. Šironas negali pritapti jį supančioje aplinkoje, todėl nuolat turi būti užsidėjęs kaukę tam, kad galėtų išlikti. Kaip ir kadaise Chuanas, jis elgiasi taip, kaip iš jo tikimasi. Tampa narkotikų prekeiviu su auksinėmis grandinėmis ant kaklo ir dideliu automobiliu. Viską pakeičia netikėtai vieną naktį paskambinęs vaikystės draugas, kuris Šironui sukelia pirmų intymių akimirkų ant vandenyno kranto prisiminimus.

Jeigu debiutinio Barry Jenkinso filmo „Vaistai nuo melancholijos“ struktūra buvo įkvėpta Richardo Linklaterio romantinės dramos „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995), „Mėnesiena“ savo nuotaika ir spalvų koloritu primena Wong Kar Wai‘aus filmus, ypač „Laimingi kartu“ (Happy Together, 1997). Kiekvienos dalies kuriamą atmosferą sustipriną ne tik pasirinkti atspalviai, bet ir dėmesys erdvei. Pavyzdžiui, trečioje dalyje, kurioje labiausiai pasireiškia Širono vienišumas, kamera dažniau lieka uždaruose erdvėse: automobilyje, kambaryje ar kavinėje. 

Pagrindinį herojų skirtinguose jo gyvenimo etapuose vaidina trys aktoriai: Alexas R. Hibbertas, Ashtonas Sandersas ir Trevante Rhodesas. Kitu atveju toks sprendimas galėtų pakenkti juostos vientisumui, tačiau Barry Jenkinso sprendimas visiškai apgalvotas, leidžiantis pajusti, kaip aplinkos brukami elgesio standartai keitė Široną. Vyriškumo standartų laikymasis Šironui tapo tarsi uždanga, leidžianti paslėpti nepasitikėjimą savimi.

Kadras iš filmo „Mėnesiena“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Barry Jenkinsas drąsiai pradeda „Mėnesieną“ Boriso Gardinerio atliekama „Every Nigger Is a Star“, o mokydamas Široną plaukti Chuanas sako jam, kad tik jis pats gali nuspręsti, kuo jam būti. Šie žodžiai vėliau refrenu atsikartoja dar nė kartą, bet tik filmo pabaigoje supranti jų paradoksalumą. 

Režisierius sąmoningai palieka už kadro mirtį bei įkalinimo etapą, konstruodamas filmo siužetą iš nereikšmingų akimirkų, galų gale susidedančių į detalius herojų portretus.

„Mėnesiena“ – nepaprastai skausmingas savęs pažinimo ir susitaikymo su savimi kelias, kuriuo metu pagrindiniam herojui tenka mokytis išgyventi jį supančioje aplinkoje. Šioje tylioje, švelnioje ir nepaprastai intymioje, į tris segmentus suskirstytoje brendimo istorijoje Barry Jenkinsas sugeba įrodyti, kad tik išmokęs priimti save tokį, koks esi, vieną dieną gali tikėtis surasti tave suprantantį žmogų.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 23, ketvirtadienis, 20:45-22:36, Pasaka, DS, Vilnius

Kovo 24, penktadienis, 21:00-22:51, Forum Cinemas Klaipėdoje, S2, Klaipėda

Kovo 25, šeštadienis, 17:30-19:21, Forum Cinemas Kaune, KS1, Kaunas

Kovo 25, šeštadienis, 21:30-23:21, Skalvija, SK, Vilnius

Kovo 26, sekmadienis, 11:15-13:06, Forum Cinemas Vingis, S06, Vilnius

Visus seansus galima rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje.

Kadras iš filmo „Nocturama“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Nocturama“ (2016) – filmas, kuriame rodoma jaunų Paryžiaus teroristų pusė gyvenimo paros – nuo nusikaltimo įvykdymo iki po jo užklumpančių laukimo ir nežinios.  Svarbu paminėti, jog filmas buvo sukurtas dar iki teroristinių įvykių Prancūzijoje ir apie juos nekalbama. Netgi būtų teisingiau sakyti, jog tai kūrinys apie prarastus ir nusivylusius žmones. Vis tik įkontekstintas filmas apsunkina moralų jo vertinimą ir verčia abejoti, ar „Nocturama“ turėjo iš viso pasirodyti.

„Nocturama“ padalinta į dvi dalis: iki ir po teroristinio akto. Pirmoji dalis pasižymi ilgesniais kadrais, nedaugžodžiavimu. Jei kas nemaloniai prisiminsite „lietuvišką filmą, kur stalas žiūri į žmogų ir niekas nekalba“, nenusukite akių. Gan atmosferiška, pabandykite įsijausti. Man, tiesa, nepavyko: žiūrėdama trilerį, tikiuosi įtampos. Tačiau scena po scenos intrigos daugėja, o antroje dalyje jos atseikėta ir už pirmąją.

Pirmosios dalies veikėjai žiūrovui gan svetimi. Tik filmui įsibėgėjus atskleidžiamos kelios detalės, tačiau ir jos pasitarnauja ne kaip veikėjų gyvenimo istorijų perpasakojimas, o kaip visos grupės, ar net kartos bruožai. Antroje dalyje daugiau jų tarpusavio interakcijos, tad nejučia atsiranda grupės niekšas, strategas, įsimylėjėlių porelė, naivuolis melomanas. Charakteriai įgauna spalvų, kurios leidžia lengviau įsivaizduoti save teroristų vietoje: jie jauni, idealistai, nekalbantys apie ideologijas ar grandiozines idėjas – ir viso to pakanka.

Kadras iš filmo „Nocturama“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Žiūrovas netrokšta tapti vienu iš jų ir vykdyti nusikaltimą. Ne. Tiesiog veikėjai yra tokie, kaip žiūrovas (arba atvirkščiai), ir norisi viltis, kad bent kažkuris išsigelbėtų – bent ta graži porelė, bent tas jaunas paauglys. Prie lengvo susitapatinimo prisideda ir neprofesionalūs aktoriai, kurie išlieka natūralūs ir įtikinantys.

Na, gerai, nėra ideologinio aspekto, nėra religijos ar fanatizmo – dėl ko tuomet šie tokie kaip mes vykdo teroro aktą? Itin atsargiai „Nocturama“ užsimena apie priežastis: tai negalėjimas savęs realizuoti, nedarbas. Jaunuoliai kovoja prieš neteisybę ir kapitalizmą – tai matyti ir iš jų pasirinktų atakos vietų. Jie netgi stengiasi išvengti aukų. Vėliau nusikaltėliai susirenka prekybos centre ir įtampą malšina pramogomis: prabangiais rūbais, gurmanišku maistu, puikia garso sistema – pasineria į vartotojiškas pramogas, į tai, prieš ką kovojo. Tampa aišku, jog šie jauni žmonės, net jeigu ir liks nesugauti, bet kuriuo atveju pralošė.

Scenos prekybos centre pateiktas estetiškai, pramogomis žiūrovas gali mėgauti drauge su veikėjais. Tokia nugludinta kadruotė, tokios spalvos – net buvimas bėglio vietoje tampa gražus ir siektinas. Režisierius Bertrandas Bonello balansuoja ties labai pavojinga teroro fetišavimo riba.

Kadras iš filmo „Nocturama“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tokio pat estetinio pasigerėjimo pilnos ir muzikinės scenos – filmas nevirsta miuziklu, tačiau įsimintini popkultūros gabalai panaudojami išmaniai, dažnai pabrėžiant groteskiška skirtumą tarp garso ir vaizdo. Muzikinis takelis geriau nei veikėjų dialogai paaiškina jausenas: baimę, atsipalaidavimą, pergalės jausmą. Itin įsimins vienas Franko Sinatros dainos panaudojimas, tačiau jo aptarti neverta – sulaukite tos scenos. Tik vėlgi – atsirandantys veikėjų pateisinimo momentai geriau suveiktų, jei filmas būtų išleistas bent prieš kelerius metus.

Puiki, įdomi drama gal ir bus nuobodoka žiūrint pirmąją jos pusę, tačiau tikrasis veikimas prasidės praėjus dienai ar dviem, suvokus filmo galią ir logiką. Viskas būtų gerai, jei tik fantastiškai piešiami vaizdai taip neprimintų realybės.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Kovo 24, penktadienis, 21:00-23:10, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Kovo 25, šeštadienis, 21:15-23:25, Forum Cinemas Kaune, KS3, Kaunas

Kovo 27, pirmadienis, 18:15-20:25, Pasaka, DS, Vilnius

Balandžio 01, šeštadienis, 18:30-20:40, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

Balandžio 02, sekmadienis, 13:30-15:40, Pasaka, DS, Vilnius

Daugiau seansų rasite čia.

Kadras iš filmo „Pėdsakas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tiek originalus lenkiškas, tiek angliškas naujojo kino veteranės Agnieszkos Holland filmo pavadinimo vertimas yra gana retai naudojami terminai. Lenkiškas „Pokot“ pavadinimas apibūdina medžioklėje nušautų žvėrių skaičių, angliškasis „Spoor“ – medžiojamų žvėrių paliktą pėdsakų taką. Lietuviškasis vertimas „Pėdsakas“ atrodo paprastesnis terminas. O visgi šiam filmui kompleksiškumas itin tinka.

67-ąjame tarptautiniame Berlyno kino festivalyje debiutavusį ir Alfredo Bauerio prizu (Sidabriniu lokiu)  įvertintą filmą, pripažindama, jog sunkiai gali jį sutalpinti į įprastus žanro rėmus, pati režisierė apibūdina taip pat kompleksiškai. Kaip „anarchistinį, aplinkosauginį (environmental), feministinį trilerį su juodosios komedijos elementais“. Tačiau žiūrint filmą, jam, neišvengiamai, norisi klijuoti „politinio trilerio“ etiketę, tuo tarpu pats filmo kompleksiškumas gali tapti tiek jo stipriąja, tiek silpnąją puse – priklausomai nuo žiūrovo požiūrio.

Buvusi inžinierė, į septintą dešimtį įkopusi Janina Duszejko gyvena ramų ir atsiskyrėlišką gyvenimą Lenkijos Sudetų kalnų kaimelyje, moko vaikus anglų kalbos, gilinasi į astrologiją, džiaugiasi aplinkine gamta (ji yra ir prisiekusi vegetarė) bei rūpinasi savo dviem mylimais šunimis. Ramus gyvenimas pasikeičia vieną dieną dingus numylėtiems Duszejko šunims. Netrukus randamas negyvas jos kaimynas – žiaurus brakonierius. O vėliau atsiranda ir dar daugiau lavonų.

Visus mirusiuosius vienija disponavimo valdžia motyvas – jie išnaudotojai. Visų pirma – tai medžiotojai, negailestingai išnaudojantys gamtą ir žudantys gyvūnus, tačiau nuošalaus kaimelis turi ir tamsesnių paslapčių – paprastus piliečius engiantys korumpuoti valdžios atstovai, moteris išnaudojantis nelegalus kazino-viešnamis,  griežtas religines dogmas, o ne paguodą ir nusiraminimą teikianti katalikų bažnyčia. Ar prieš išnaudotojus sukilo pati gamta (mirties vietose randami tik gyvūnų palikti pėdsakai), ar galios turėtojų priespaudos neapsikentę apylinkės gyventojai (tokių, taip pat, netrūksta)? Duszejko atsiduria pačiame įvykių epicentre.

Kadras iš filmo „Pėdsakas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Būtent čia ir išryškėja filmo politinė alegorija. Iš vienos pusės turime dorus kaimelio gyventojus, gyvenimo nuskriaustuosius: Duszjeko, kurios pagalbos šauksmas dėl savo dingusių šunų bei, apskritai, gamtos gelbėjimo, kaktomuša susiduria su jį niekinančia valdžios ir bažnyčios pozicija; žmoną dėl sveikatos draudimo kompanijos pelno siekių praradusį kitą senolį – Matogą; išnaudojamą ir nelegalaus viešnamio tinkle įkalintą merginą Dobra Nowina; genialų, tačiau epilepsija sergantį ir ligą nuo savo darbovietės priverstą slėpti, saugumo sistemų inžinierių Dyzio. Iš kitos pusės – valdžia manipuliuojančius ir juos engiančius galios turėtojus.

Stiprios, dėl savo teisių kovojančios ir nepasiduodančios moters, bei gamtos išnaudojimo temos pasirinktos neatsitiktinai, jos glaudžiai koreliuoja su nūdienos politinėmis aktualijomis. Medžioklės, kaip šešėlinės, neskaidrios politinių santykių ir sprendimų priėmimo vietos, vaizdinys yra dar itin stiprus ir, nepabijokime, dažnai pagrįstas, ypač Vidurio ir Rytų Europos regione (prisiminkime, kad ir mūsų žymesnius politikus-medžiotojus bei jų reputaciją).

2015 m. Lenkijos parlamente triuškinamą daugumą laimėjusi dešinoji Teisės ir Teisingumo (Prawo i Sprawiedliwosc) pasmerkė Lenkijos pasirašytus Europos Sąjungos klimato susitarimus kaip didžiulę klaidą, sunaikinsiančią Lenkijos kalnakasybos industriją, o partijos palaikytas visiško abortų kriminalizavimo Lenkijoje klausimas iššaukė masines demonstracijas šalyje. Šio temos aktualios ir platesniame kontekste, tereikia prisiminti naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo žeminančius pasisakymus apie moteris ar neigiamą poziciją klimato atšilimo klausimais. Vis dar aktualios jos ir Lietuvos politikoje (naktinio matymo taikiklių naudojimo medžioklėje klausimas, šuns Ramzio istorija, Kęstučio Pūko skandalas etc.).

Kadras iš filmo „Pėdsakas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Pėdsakas“ aiškiai ir gana tiesmukai siūlo sukilti prieš tokius valdžios atstovus, priešintis jiems. Tai savotiškas politinis manifestas prieš didėjantį radikalizmą ir populizmą nūdienos Europos politikoje. Filmo pabaigoje aiškiai akcentuojama proto revoliucijų būtinybė ir piešiamas utopiškas gyvenimo po jos paveikslas.

Tačiau, jei filmo „politinė“ dalis funkcionuoja gerai, jis pasirodo kaip ryškus pilietinės pozicijos užėmimas (nebūtina jai visiškai, ar net dalinai, pritarti), tai su naratyvine filmo „trilerio“ dalimi kyla sunkumų. Techninė  filmo pusė puiki. Kaip ir reikia tikėtis iš senos kino vilkės, jis pasižymi profesionalia, neįkyria režisūra. Žiūrovo akis džiugina meistriškai atskleistas gamtos gyvenimo ir mirties ciklas, laukinės gyvūnijos grožis ir žiaurumas, kvapą gniaužiantys pietvakarių Lenkijos kalnų peizažai. Prie filmo atmosferos gerai dera minimalistinis garso takelis.

Tačiau filmo intriga greitai tampa nuspėjama. Prieš nūdienos politinį radikalizmą nukreiptas filmas savo siužetu pats pateisina radikalias ekoterorizmo, net dalinai ekofašizmo idėjas, bet filmo personažai (neskaitant Duszejko) per daug šabloniški ir neišplėtoti, jog jų prisijungimas prie šių idėjų žiūrovui pasirodytų įtikinamas. Patetiškai butaforiškas ir filmo finalas (anarchizmas veda į rojų žemėje? Bandykite dar kartą…). Filmo veikėjai tampa panašesniais  į politiniame manifeste atsargiai atrinktus ir į atitinkamas vietas sudėliotų skambius terminus – visumoje jie skamba emociškai paveikiai, tačiau pažvelgus giliau matosi, jog juose trūksta paprasčiausios logikos. Jie nepanašūs į tikrus žmonės. Kaip ir nūdienos politinių populistų retorikoje, jie tampa tuščiais terminais, kurias manipuliuojama savo politiniams tikslams pasiekti.

Naujasis Agnieszkos Holland pėdsakas kino pasaulyje turėtų išlikti įdomus, kaip nūdienos pasaulio politiką reflektuojanti asmeninė kūrėjo, piliečio, politinio protesto, net pykčio išraiška. Tačiau vargiai bus prisimintas kaip įtraukiantis ar įtikinantis kino trileris.

Filmą galėsitepamatyti „Kino pavasario“ metu, seansus rasite čia. 

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Tikros moterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kelly Reichardt karjeros pradžioje teko dirbti su Halu Hartley, Normanu René ir Toddu Haynesu. Su pastaruoju ji susipažino debiutinės režisieriaus juostos „Nuodai“ (Poison, 1991) filmavimo metu. Kelly Reichardt buvo atsakinga už darbą su rekvizitais. Ilgainiui ši pažintis virto nuoširdžia dviejų talentingų kūrėjų draugyste. Toddas Haynesas prodiusavo visus Kelly Reichardt filmus, pradedant „Senais džiaugsmais“ (Old Joy, 2006), o paskutinio savo filmo „Kerol“ (Carol, 2015) titrų pabaigoje išreiškė jai ypatingą padėką.

Daugumoje režisierės darbų galima atrasti kelio filmų motyvų. Vienintelėje iki šiol Lietuvoje rodytoje Kelly Reichardt juostoje „Vendė ir Liusė“ (Wendy and Lucy, 2008) pagrindinė herojė važiuoja į Aliaską tikėdamasi rasti darbą. „Žolės upėje“ (River of Grass, 1994) pasakojama apie dviejų atsitiktinai susitikusių nevykėlių porelę, kuri, bandydama pabėgti nuo kasdieninės rutinos, naktį maudosi svetimame baseine ar šaudo iš rasto ginklo. Jau minėtų „Senų džiaugsmų“ centre – du seniai nesimatę draugai, nusprendę kartu praleisti savaitgalį toli nuo namų, o „Myko kelyje“ (Meek’s Cutoff, 2010) naujakuriai leidžiasi į kelionę per Oregono dykumą.

Naujausiame savo filme „Tikros moterys“ (Certain Women, 2016) Kelly Reichardt pakeitė mėgstamą filmavimo vietą iš šiaurės vakarų JAV dalyje įsikūrusios Oregono valstijos į Montaną tam, kad galėtų adaptuoti kino ekranams ten užaugusios rašytojos Maile Meloy sukurtus tris trumpus apsakymus iš rinkinio „Du būdai – tai vienintelis būdas pasiekti savo“ (Both Ways Is the Only Way I Want It, 2009).

Kadras iš filmo „Tikros moterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pirmojoje istorijoje advokatę įkūnijančiai Laurai Dern tenka susidurti su darbo vietoje traumą patyrusiu įkyriu, seksistiškai nusiteikusiu klientu, atsisakančiu susitaikyti su tuo, kad jam nepavyks prisiteisti norimą kompensacijos sumą. Jis visiškai ignoruoja Lauros Dern herojės išsakytus argumentus paversdamas ją savo įkaite.

Antros novelės pradžioje stebime miške bėgiojančią moterį, tačiau šis sportas jai nėra būdas pagerinti fizinę formą. Ji bėga tam, kad liktų viena ir, sustojusi viduryje miško, galėtų užsirūkyti cigaretę, o kai tai nebepadeda pailsėti nuo abejingos dukros ir tik apsimetančio suprantančiu vyro, nukreipia visą savo energiją į namo statybas. Subtili ir niuansuota Michelle Williams vaidyba neleidžia pamiršti jos herojės ne tik pasibaigus šiam segmentui, bet ir filmo titrams.

Trečioji herojė (Lily Gladstone) rūpinasi arkliais ūkyje, o vakarais išvažiuoja į miestą, kuriame nieko nepažįsta. Kartą, pastebėjusi kažkur užeinančią nedidelę žmonių grupę, ji nusprendžia pasekti jų pavyzdžiu ir atsiduria suaugusiųjų mokymo centro paskaitoje, kurioje nagrinėjamas švietimo įstatymas. Kursą dėsto už keturių valandų kelio gyvenanti teisės studentė (Kristen Stewart), priėmusi šį pasiūlymą iš baimės neišsimokėti kredito už studijas. Po paskaitų jos eina į šalia esančią kavinę, kur vieniša mergina paradoksaliai susižavi jaunosios dėstytojos pasakojimais apie savo monotonišką gyvenimą.

Kadras iš filmo „Tikros moterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Visose trijose istorijose keliama negebėjimo komunikuoti tarpusavio santykiuose problema. Kai vienas asmuo trokšta bendravimo ir supratimo, o kitas bet kokiomis priemonėmis vengia nepatogaus, nereikalingo bei įkyraus kontakto arba jo nesureikšmina. Filmo herojai nevienodai suvokia komunikaciją, todėl pasitelkia skirtingus pranešimų konstravimo logikos būdus. Taip pat personažus vienija nusivylimo ir nepasitenkinimo jausmas – pavargę herojai neretai linkę grįžti į sąstingio būseną, kurioje jų negali paveikti joks sukrėtimas.

Traumą patyrusiam advokatės klientui komunikacija yra priemonė perduoti savo mintis ir jausmus, todėl jis rėžia tai, kas yra jo galvoje, skirdamas mažai dėmesio konteksto įsisavinimui. Tuo tarpu advokatė įpratusi vadovautis konvencine konstravimo logika, kai svarbiausia yra pranešimų tinkamumas ir elgimasis taip, kaip reikia elgtis. Jai komunikacija – taisyklėmis pagrįstas žaidimas, tad ji kiek įmanydama stengiasi pasyviai priešintis ją persekiojančiam klientui ir tik pabaigoje galutinai susitaiko, kad jai nepavyks likti šios istorijos nuošalyje.

Michelle Williams įkūnijamos herojės santykiai su jos vyru iki šiol nenutrūko tik todėl, kad jie abu komunikaciją suvokia kaip priemonę susitarti dėl įvairių tikslų. Galima nuspėti, kad daugelį metų šiuo tikslu buvo dukros saugumas. Jie jau seniai nebėra artimi, bet per daugelį metų išmoko nutylėti kai kuriuos dalykus pamiršę, kad komunikacijos stoka nepadeda spręsti santykių problemų.

Kadras iš filmo „Tikros moterys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vienišai Lily Gladstone herojei pokalbiai su jaunąją dėstytoja du kartus per savaitę, kurių metu ji dažniai tyli, atstoja visą laisvalaikį, o jos nauja pažįstama, priešingai, jų visiškai nesureikšmina ir greičiausiai pamiršta išėjusi iš kavinės. Remiantis socialinių mainų teoriją tokie santykiai pasmerkti greitam jų nutraukimui.

Kelly Reichardt dedikavo šį filmą Liusei. Taip, tai pačiai savo ištikimai keturkojei draugei, kuri „Senuose džiaugsmuose“ kartu su pagrindiniais herojais keliavo į Kaskadinius kalnus, o filme „Vendė ir Liusė“ buvo dingusi pakeliui į Aliaską. Režisierės meilė šunims niekur nedingo, dabar ji priglaudė kelis naujus augintinius, kuriuos taip pat galima išvysti ir šioje juostoje.

„Tikros moterys“ – trys tylios, apgaulingai paprastos, melancholiškos, nuoširdžios, jaudinančios istorijos. Kiekviena iš jų trunka vos pusvalandį ir labiausiai įsimena lėtu pasakojimo tempu, psichologiniais niuansais, prislopintomis spalvomis, Montanos peizažais bei minimaliu garso takeliu. Tai pirmasis „Kino pavasaryje“ rodomas Kelly Reichardt filmas. Tikėkimės, kad ateityje Lietuvos žiūrovai dažniau turės galimybę pamatyti naujausius režisierės kūrinius didžiuosiuose ekranuose.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 24, penktadienis, 17:00-18:47, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Kovo 25, šeštadienis, 19:00-20:47, Forum Cinemas Kaune, KS3, Kaunas

Kovo 25, šeštadienis, 21:45-23:32, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

Kovo 27, pirmadienis, 21:15-23:02, Forum Cinemas Vingis, S08, Vilnius

Kovo 29, trečiadienis, 14:30-16:17, Forum Cinemas Vingis, S08, Vilnius

Visus seansus galima rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko filmas „Tarnaitė“ (The Handmaiden, 2016) – mįslingas, seksualus ir intriguojantis trileris, kuriame tvyro tamsa, tačiau jame išsiskleidžia naivi ir tyra meilės istorija, skleidžainti šviesos blyksnius.

Park Chan-wookas studijavo filosofiją, bet pamatęs Alfredo Hitchcocko „Vertigo“ (Vertigo 1958) nusprendė pasirinkti režisieriaus kelią. Jo filmas „Senis“ (Oldboy, 2003), laimėjęs didįjį prizą Kanų kino festivalyje, buvo ne tik jo karjeros lūžis, bet viso Pietų Korėjos kino apskritai. Šis režisierius priklauso vadinamajai Korėjos naujajai bangai kartu su kitais jaunosios kartos režisieriais, tarp jų ir Bong Joon-ho, sukūręs filmą „Sniego traukinys“ (Snowpiercer, 2013).

Park Chan-wooko filmams būdingas painus siužetas, keršto ir smurto motyvai bei jis neretai koncentruojasi į moters pasaulį. Moters asmenybė iškyla filmuose „Užuojauta keršto poniai“ (Sympathy For Lady Vengeance, 2005), „Aš esu kyborgas, bet tai nieko“ (I’m a Cyborg, But That’s OK, 2006), „Stokeriai“ (Stoker, 2013) ir naujausiame jo darbe „Tarnaitė“. Jo filmų herojės renkasi pačios būti atsakingos už savo likimą. Režisierius atkreipia dėmesį į vis sudėtingėjantį moters (ir vyro) vaidmenį visuomenėje, nulemtą nuolatos tobulėjančių technologijų – ar tai būtų moderni Pietų Korėjos kolonializmo epocha, ar kapitalistinė šių laikų visuomenė „Keršto“ trilogijoje.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Gotikinis trileris „Tarnaitė“ sukurtas pagal 2002 m. Sarah Waters romaną „Fingersmith“. Suurti filmą pagal šį romaną įtakos turėjo prodiuserio Sydo Limo, jau ne vienerius metus dirbusio su P. Chan-wooku, žmona, kuri perskaičiusi romaną nusprendė, kad tai būtų puikus filmas. Be to, imtis šio scenarijaus paskatino ir paties režisieriaus žmona, norėjusi, kad jis ir toliau kurtų pagal moterų istorijas. Tačiau, kadangi pagal šią knygą jau buvo sukurtas britų televizijos miniserialas, veiksmas iš Viktorijos laikų Anglijos buvo nukeltas į 1930 m. Pietų Korėją, Japonijos okupacijos laikotarpį.

Matyt ne veltui Park Chan-wookui ši istorija pasirodė patraukli. Šiam romanui būdingas daugiasluoksniškumas kaip ir jo filmams. Pamažu lukštenama istorija skleidžiasi vis naujai, priklausomai iš kurio veikėjo perspektyvos žiūrima. Jauna kambarinė Suki (akt. Kim Tae-ri) atvyksta dirbti tarnaite pas kilmingą japonę Hideko (akt. Kim Min-hee), kuri yra globojama žiauraus dėdės Kouzuki (akt. Jo Jin-woong). Tačiau greitai paaiškėja, kad Suki nėra ta, kuo dedasi. Ji apsukri kišenvagė, kuri dirba „kunigaikščiui“ Fujiwara (akt. (Ha Jung-woo), apsimetėliui, siekiančiam suvilioti Hideko. Jis nori jos turtų ir kilmės, todėl Suki turi palenkti Hideko širdį aferistui „kunigaikščiui“, kuris vedęs turtingą paveldėtoją ketina uždaryti ją į beprotnamį. Tačiau ši istorija netikėtai atveria naujus siužeto vingius. Filmas padalintas į tris dalis ir kiekviena jų pateikia istoriją kitu kampu. Pasibaigus pirmajai daliai iš Suki perspektyvos staiga atsiskleidžia visiškai kitos spalvos, kai istorija pasakojama Hideko akimis.

Park Chan-wookas mėgsta žaisti žanrais. Paslaptingas dvaras ir jo gyventojai iškyla kaip A. Hitchcocko „Rebekoje“ (Rebecca, 1940). Apgaulingas siužetas ir nuolatinė veikėjus lydinti įtampa leidžia kalbėti tiek apie detektyvo, tiek trilerio žanrą. Tačiau filme yra ir siaubo elementų – paslaptys, kurios slepiasi už uždarų durų, kambariai, į kuriuos neleidžiama patekti, beveik kaip pasakoje apie „Mėlynbarzdį“, nuolatinis stebėjimas pro durų plyšius, medžių lapiją ar rakto skylutes. Dėdės Kouzuki perversiškas elgesys ir prievarta naudojama Hideko atžvilgiu net primena Pier Paolo Pasolini „Salo“ (Salò, or the 120 Days of Sodom, 1975), kur viešu pornografinių romanų skaitymu kuriama ištvirkusi ir smurto prisodrinta atmosfera. Tačiau šiame žiauriame paveiksle skleidžiasi tyra meilės istorija tarp Suki ir Hideko. Ši romantiška ir erotiška pasaka priešpastatoma aplinkinių kuriamoms klastoms ir galiai, paremtai smurtu. Taip pat visa tai pagardinta juodojo humoro prieskoniu.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pagrindinė ašis „Tarnaitėje“ yra moterų ir vyrų pasaulių supriešinimas. Šiame filme moterys stiprios, jos kovoja už save. Tačiau jos įkalintos žiauriame vyrų pasaulyje. Vyrai siekia jomis pasinaudoti. Tiek dėdė Kouzuki, tiek apsimetėlis „kunigaikštis“ nori panaudoti Hideko, kad iškiltų ir įgytų galią. Abu jie aukština Japonijos kultūrą, Fujiwara net apsimeta japonu, nors yra korėjietis, kad įgytų didesnę vertę visuomenėje. Kouzuki požiūryje į Japoniją ir jos kultūrą netgi jaučiamas fetišizmo atspalvis. Tai, kaip jis naudoja Hideko, kuri yra kilminga japonė, atskleidžia, kad jis garbina japonų kultūrą ir ją seksualizuoja bei nori jai priklausyti.

Abu šie vyrai siekia Hideko turtų ir kilmės, kuri jiems abiems susijusi su aukštąja Japonijos kultūra, ir abu jaučia savo menkumą, būdami korėjiečiais. Tokiu būdu jie yra silpni ir bejėgiai, tačiau dėl to labai pavojingi. Tuo tarpu moterys čia įkūnija meilę ir ryžtą. Seksualiniai santykiai tarp jų yra žaismingi ir naivūs, jie tyri ir romantiški. Filme „Tarnaitė“ atsiskleidžia, kaip meilė padeda joms išsivaduoti iš izoliacijos, atsikratyti fasadinio savęs pozicionavimo ir tikrosios savęs atradimo. Visi šie personažai vaidina, jie atsiskleidžia tik savo socialiniame statuso ribose. Tačiau Suki ir Hideko meilė jas priverčia tapti pažeidžiamomis ir kartu atskleisti savo vidų bei pripažinti jį pačioms sau.  Tai leidžia joms išsilaisvinti. Vyrai negali patirti šio išsilaisvinimo, nes jie godūs, jie nieko nemyli.

Aktoriai puikiai įkūnija šiuos daugiasluoksnius personažus. Besikeičiant požiūrio taškui, keičiasi ir veikėjų charakteriai, jie atsiskleidžia visiškai naujomis spalvomis. Aktoriai sugeba įgyti naują tapatybę ir atskleisti kitus veikėjų motyvus bei charakterį, bet kartu iki galo nepamiršdami buvusių charakterio niuansų. Todėl veikėjų charakteriai nuosekliai plėtojasi ir skleidžiasi kaip kompleksiški ir sudėtingi, logiškai reaguojantys į naują siužeto posūkį. Ypač žavi aktorės Kim Min-hee, įkūnijančios Hideko, vaidyba, kai ji iš naivios ir trapios kilmingosios netikėtai persikūnija į patyrusią apgaulės meistrę. Aktorius Jo Jin-woongas, vaidinantis dėdę, nors dažniausiai būna filmo fone, palieka stiprų ir spalvingą įspūdį. „Tarnaitės“ personažai pilni niuansų ir gelmės, o aktoriai jautriai ir įtikinamai perteikia jų psichologinius portretus.

Kadras iš filmo „Tarnaitė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vienas gražiausių „Tarnaitės“ aspektų – ji profesionaliai ir labai gražiai nufilmuota. Operatorius Chung Chung-hoonas yra nuolatinis režisieriaus Park Chan-wooko palydovas. Pasitelkiant kamerą iki detalių nupiešiama veikėjus supanti aplinka – ar tai būtų stambūs gamtos vaizdai, ar smulkios interjero detalės. Stambūs planai priartina prie veikėjų ir perteikia kiekvieną jų veido išraišką, kiekvieną psichologinės būsenos niuansą. Šiame nuolatinio stebėjimo lydimame filme kamera sugeba perteikti kiekvieno veikėjo skirtingą žiūros tašką.

Be to, „Tarnaitėje“ iki smulkiausių detalių apgalvotos interjero ir drabužių detalės. Pirštinės, beveik nenumaunamos nuo Hideko rankų, perteikia jos izoliaciją ir uždarumą, vengimą bet kokio žmogiško kontakto. Auskarai, kurie keliauja kaip dovana nuo vieno personažo prie kito, kupini seksualinių užuominų. Apskritai, šiame filme papuošalai ir drabužiai neretai dvelkia intymumu ir aistra, kuri nuolatos tvyro tarp dviejų moterų. Šios visos aplinkos detalės sukuria intensyvią ir kartu tapybišką modernios Pietų Korėjos visuomenės atmosferą.

„Tarnaitė“ – tai vienas geriausių Park Chan-wooko filmų ir tikriausiai labiausiai feministinis. Jis sudomins tiek egzotikos ir intelektualaus turinio gerbėjus, tiek mėgstančius įtemptą ir intriguojantį siužetą.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

Kovo 25, šeštadienis, 13:00-15:21, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Kovo 27, pirmadienis, 21:45-00:06, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

Kovo 28, antradienis, 18:00-20:21, Forum Cinemas Kaune, KS2, Kaunas

Kovo 29, trečiadienis, 17:00-19:21, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

Balandžio 04, antradienis, 20:45-23:06, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

Balandžio 06, ketvirtadienis, 20:30-22:51, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiemet „Kino pavasaris“ kaip niekada džiugina dėmesį prikaustančių moterų portretais. Vien atidarymo ir uždarymo filmų pasirinkimas – Paulo Verhoeveno  „Ji“ (Elle, 2016) ir Juliano Rosefeldto „Manifestas“ (Manifesto, 2017), su ypač stipriais Isabelle Huppert bei Cate Blanchett vaidmenimis – atrodo kaip tam tikras pareiškimas ir pažadas. Šįkart – ištesėtas pažadas, nes lygiomis gretomis šalia jų stoja ne viena subtilų, daugiasluoksnį, intriguojantį ir provokuojantį vaidmenį sukūrusi aktorė, tarp kurių ir brazilų režisieriaus Kleber Mendonça Filho filmo „Vandenis“  (Aquarius, 2016) žvaigždė Sônia Braga.

Charizmatiškos, karališkos laikysenos aktorė įkūnija Klarą, 65-erių našlę, muzikos kritikę, gyvenančią nedideliame daugiabutyje prie pat jūros kranto. Klara – vienintelė šio namo gyventoja. Unikalų, penktajame dešimtmetyje iškilusį, „Vandeniu“ pavadintą pastatą nori nugriauti stambi nekilnojamojo turto bendrovė, įsigijusi visų kitų savininkų apartamentus. Klara nė negalvoja kraustytis iš buto, pilno muzikos plokštelių, knygų, senų baldų ir prisiminimų. Pagrindiniu Klaros priešininku tampa jaunas ir ambicingas nekilnojamojo turto bendrovės įkūrėjo anūkas, ginkluotas lipšnia šypsena ir JAV įgytu verslo adiministravimo diplomu. Šaltasis karas – ne tik asmenybių, bet skirtingų vertybių ir pasaulėžiūrų kova – tarp nusileisti neketinančių pusių po truputį ima kaisti.

Pamažu ryškėja kontrastas tarp Klaros buto ir likusios ištuštėjusio „Vandenio“ dalies. Namas įgyja vaiduokliškumo. Atrodo, grėsmė gali tykoti už kampo, kantriai ir tyliai laukti už durų net skaisčios šviesos sklidiną vidurdienio popietę. Klaros namai tampa mažyte tvirtove, išnykti atsisakančia salele, gyvuojančia tol, kol gyvuoja budri ją palaikanti šeimininkė. Nejučia imi svarstyti, kiek „Vandenių“ neturėjo savo Klaros ir buvo tyliai nugriauti. Kartu Klara reprezentuoja ir tam tikrą nykstančią pasaulėjautą, atstovaujančią klasikinėms vertybėms, pastovumui, pagarbai praeičiai,  istorijai, kultūriniam palikimui.

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Be abejonės, galime nujausti, kad Kleber Mendonça Filho žavisi šia nykstančia intelektualo figūra ir jos ginamoms vertybėmis, tačiau – labai svarbu – nėra užvaldytas nekritiškos nostalgijos jausmų. Filme subtiliai paliečiamos ir socialinės nelygybės, atskirties temos. Akivaizdu, kad Klara yra privilegijuotas personažas. Ji augo šeimoje, kurioje matė įkvepiančius sektinus stiprių moterų pavyzdžius, įgijo išsilavinimą. Iš kandžios dukros užuominos galime suprasti, jog galimybė atsiduoti muzikos kritikės darbui ir patogumo nestokojančiam bohemiškam gyvenimui atsirado nemaža dalimi ir dėl jos vyro sukurtos materialinės gerovės.

Klara gali sau leisti atsisakyti finansiškai patrauklaus pasiūlymo parduoti butą, nes pinigai jai nėra svarbūs. Didele dalimi todėl, kad jai jų netrūksta. Be to, moteris disponuoja ne tik materialiniu, bet ir simboliniu kapitalu – ji yra viešai žinoma intelektualė, kurios knygos publikuojamos, iš jos imami (kad ir kokie nemokšiški) interviu. Galų gali ji turi įtakingų draugų, kas – per daug neplėtojant – korumpuotoje šalyje gali būti net svarbiau nei pinigai.

Didžiausias „Vandenio“ privalumas – pagrindinė siužeto linija (kova už gyvenamosios vietos išlaikymą) tėra filmo ir filme regimo Klaros gyvenimo dalis. Klaros kasdienybė sklidina muzikos, vyno, susitikimų su draugais ir šeima, čia yra vietos ir juoko jogai, ir Tai či meditacijai, ir vienai kitai žolės suktinei.

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Elegantiškas kameros judėjimas, gyvas, muzikalaus ritmo montažas kuria itin jutiminio kino įspūdį. Atrodo, galima pajusti šiltą vėją, jūros ir muzikos bangas atsimušant į Klaros kūną.  Materialumas, kūniškumas šiame filme ypač svarbūs. Fiziniai objektai sugeria į save prisiminimus, istorijos atspindžius. Jie tampa relikvijomis, įgyja magišką galią „atgaivinti“ prisiminimus su visomis jų spalvomis, tekstūromis, pojūčiais.

Svarbiausi fiziniai objektai be abejonės yra „Vandenio“ pastatas ir ypač Klaros kūnas. Tai –netobulas kūnas, su laiko įrėžtomis patirtimis, traumomis, netektimis. Tačiau kartu ir išdidus kūnas. Gyvenimu besimėgaujantis kūnas. Geidžiantis kūnas. Nepasiduodantis kompromisui, nepasirengęs trauktis į šešėlį ir tyliai išnykti.

Klaros personažas atsisako priimti moterų, „sulaukusių tam tikro amžiaus“, vaidmens diktuojamus elgesio šablonus. Tačiau tai nėra naivi desperatiška kova už jaunystę, lydima skandalingo, deklaratyvaus elgesio. Naktis su gerokai jaunesniu vyru nėra palydima nei kaltės, nei triumfo. Veikiau lengvo, bet labai natūralaus ir žmogiško sutrikimo.

Kadras iš filmo „“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmas subtiliai paliudija apie sektinų pavyzdžių svarbą – mes tampame tuo, ką matome. Viename interviu Sônia Braga pastebėjo, jog kino industrija vengia rodyti tokias moteris kaip Klara. Tačiau jos nėra fikcija, jos egzistuoja realiame gyvenime. Tiesa ta, kad tokių asmenybių mums visiems labai reikia – ir kine, ir kasdienybėje.

Filmas yra įtraukiančio, neskubaus tempo. Jis pripildytas sodrių detalių, visi, net mažiausi veikėjai, čia „kvėpuoja“ ir gauna savo istorijos dalį. Tai filmas, leidžiantis pajusti nesustabdomą laiko tėkmę ir kviečiantis atsakyti į klausimą, ką galima, ką verta ir ką tiesiog privalu išsaugoti.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

kovo 29, Trečiadienis   20:30-22:52   Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius

balandžio 02, Sekmadienis   21:00-23:22 Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius

balandžio 06, Ketvirtadienis 18:00-20:22 Forum Cinemas Kaune, KS2, Kaunas

Kadras iš filmo „Malholando kelias“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Geriausias šio amžiaus filmas, tamsus, siurrealistinis, sudėtingos struktūros, dėl kurios teisingos versijos iki šiol vyksta aktyvios diskusijos, bei praėjusių metų hitas, spalvingas, lengvas, smagiai pramoginis. Ką bendro turi šie du filmai? Iš esmės viską. Jie pasakoją tą pačią istoriją. Apie sudėtingą karjeros kelią Holivude bei viską apsunkinančią meilę. Tik kol vienas būna neblogas tik peržiūros metu, kitas – sukelia apmąstymus ir įsirašo kino istoriją.

„Malholando kelias“ (Mulholland Dr., 2001) nurodo veiksmo vietą – būtent šis kelias veda į Holivudą tikrąja to žodžio prasme. Vietovė kalnuota, vingiuojanti aukštyn žemyn kaip ir filmo nuotaika ar būsimųjų aktorių, bandančių prasiveržti Holivude, kelias – žada būti kaip „Pelenė“, o rutuliojasi kaip „Sigutė“.

Pirmose scenose rodomos dirbtinės šypsenos pastelinių spalvų fone, aišku, D. Lyncho filmuose ir negalėtų žadėti laimingos pabaigos, tačiau tai, kas atsiranda vėliau, nuteikia labiau nei tik pesimistiškai. Atmosfera šlykštesnė nei neišsipildžiusios svajonės ir baugesnė nei ateities nežinia. Ir vis tik peržiūra emociškai pakenčiama, nes visos blogos jausenos sumaišomos su mistine aura, trilerio įtampa. Tad „Malholando kelias“ yra ne slegianti, o neraminanti peržiūra.

Kadras iš filmo „Malholando kelias“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kad ir koks painus filmas būtų, iš ne visuomet susijusių scenų sudėliojamas pakankamai koherentiškas pasakojimas, kurio centre – meilės istorija. Paprasta, graži ir jaudinanti. Betė (Naomi Watts) ir Rita (Laura Harring) – jauna entuziastinga aktorė ir atmintį praradusį moteris – įsimyli viena kitą benarpliodamos paslaptingą Ritos istoriją. Pasaulis aplink jas keistas ir jos kovoja dviese prieš jį. O tada Silencio. Ir viskas dingsta.

Pirmenybė tenka svajoms. Meilę sugriauna karjera ir pavydas. D. Lynchas primena, jog tai „Malholando“ kelias, kuriame Veneros atsišakojimas trumpam nuveda prie gražaus krioklio, o jame, jei ne paskęstama, tai bent apkurstama. Vėliau grįžtama į greitkelį, kurio horizonte – devynios baltos šviečiančios raidės. Bet juk žinot, kaip būna su artėjimu prie horizonto.

Priartėti neįmanoma ir prie teisingos filmo analizės. „Malholando kelias“ – pats įstabiausias kino sapnas: realybė ir svajos, tie patys aktoriai, vaidinantys skirtingus veikėjus, mistinės būtybės, iškrentančios iš filmo estetikos, baugias scenas keičiantys mielesni kadrai, A. Badalamentis ir šeštojo dešimtmečio popsas. Milijonai priešybių, verčiančių pasitelkti ar psichonalizės teorijas, ar I. Bergmano filmus, ar tai, kas jums, kaip filmo žiūrėtojui, artimiau.

Kadras iš filmo „Malholando kelias“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kiekvienas gali likti su savo versija. Painiau nebent tiems, kurie sako, jog filmo pabaiga neaiški. Ne, ne. Neaišku, kur filmo pabaiga. „Malholando kelias“ išlinkęs į Mėbijaus juostą, o ties kuria vieta ją perkirpsite – pasirinkite patys.

 „Apie ką filmas?“ Klausimas toks natūralus, paprastas ir kartais visiškai netinkamas. „Malholando kelias“ – apie Kalifornijos svajas, tačiau svajingumas ištirpsta rūke išgirdus Silencio, o vietoje atsakymų D. Lynchas nepasiūlo nieko, bet palieka kiekvienam žiūrovui po mėlyną dėžutę. Tik nėra rakto. Nors jo ir nereikia. Dėžutė pati savaime – Kalifornija, Holivudas, kinas, meilė ir neapykanta jam. Nuojauta kužda, jog tai galingiausia, ką gali pasiūlyti filmai.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Kovo 29, trečiadienis, 21:15-23:42, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

Balandžio 02, sekmadienis, 18:15-20:42, Skalvija, SK, Vilnius

Kadras iš filmo „Šventasis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Pagaliau atsiranda lietuviškas kinas, reflektuojantis aktualią socialinę problematiką, šių dienų realijas ir tai darantis neprisidengiant saugią distanciją kuriančia ironija, neskoninga, ant patyčių ribos balansuojančia satyra. Pirmasis ilgametražis Andriaus Blaževičiaus vaidybinis filmas „Šventasis“ (2016, Lietuva, Lenkija) – stiprus debiutas. Tai filmas, kurio aktualumo nereikia įrodinėti. Logiškas, palaipsniui vystomas, sluoksniais, niuansais konstruojamas pasakojimas užpildytas natūraliais dialogai ir dar natūralesnėmis pauzėmis bei stipria vaidyba. Filmas gali patikti daugiau ar mažiau, tačiau vargu ar kas išdrįs paneigti, jog tai itin organiškas, kokybiškas darbas.

Pagrindinis veikėjas Vytas (Marius Repšys) – tipiškas provincijos miestelio gyventojas. Maždaug trisdešimties metų vyras turi žmoną, dvi jau ūgtelėjusias dukras, stabilų, devynerius metus vietiniame fabrike dirbamą mechaniko darbą. Prasidėjus ekonominei krizei Vytas kartu su krūva kitų darbuotojų atleidžiamas iš darbo.

Sunerimusių artimųjų skatinamas kuo greičiau susirasti kitą darbą vyras bando toliau gyventi įprastą gyvenimą, tačiau realybei vis labiau neatitinkant lūkesčių Vytas grimzta į vidinį konfliktą. Jis atsisako iki galo suvokti bei priimti pasikeitusią situaciją ir pasirenka ją ignoruoti. Po truputį jis regresuoja į paauglišką būseną – dienas leidžia žiūrėdamas televizorių, be tikslo slampinėdamas su draugeliais, gerdamas alų. Pažintis su guvia kirpėja Marija (Gelminė Glemžaitė) tampa dar vienu būdu pabėgti į fantazijos erdvę. Mergina jam reprezentuoja nerūpestingumą, gyvenimą be įsipareigojimų ir atsakomybės.

Kadras iš filmo „Šventasis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Daug sunkiau nuo tos atsakomybės pabėgti esant akistatoje su savo šeima. Būtent todėl Vytas po truputį ir pradeda nuo jos tolti. Jis vis dar bando išlaikyti savo simbolinį tėvo-vyro figūros autoritetą pasišvaistydamas pinigais. Tačiau atsakymas „nesvarbu kiek kainavo“, gerais laikais skambėjęs kaip dosnumo, užtikrintumo įrodymas, dabar atrodo skausmingai naiviai. Nes svarbu. O to pripažinti net sau pačiam – neįmanoma.  

Filmo veikėjų gyvenimas persmelktas viską apimančio krizės diskurso. Apie žlungančią ekonomiką nuolat praneša pagrindinės informacinės priemonės.  Beviltiškumo, apatijos, bejėgiškumo ką nors pakeisti nuotaikos tvyro ore. Atrodo, visą šalį apėmė krizė, pusė Vyto draugų ir pažįstamų emigravo. Finansinis nestabilumas – vienas didžiausių nerimo šaltinių. Tačiau juntama ir vertybinė krizė, prasmės stygius, nusivylimas formaliomis, realiai nefunkcionuojančiomis socialinės paramos institucijomis, į kurias nukreipiamos aštriausiai pagaląstos filmo kritikos strėlės.

Skurdas gali būti ne tik ekonominis, bet ir kultūrinis, vertybinis. Vytas su šeima, jo aplinka gyvena kukliai, bet jokiu būdu ne skurdžiai. Jų buityje galima matyti net 2008 m. provincijai prabangiai atrodančios technikos pavyzdžių. Tačiau kas išties krenta į akis, tai kultūrinis skurdumas. Provinciją matome kaip absoliučia kultūrinę dykrą. Vienodai slenkančios dienos čia užpildomas beveik niekad neišjungiamo patį primityviausią „popsą“ transliuojančio televizoriaus. Juo nuo mažens „šeriama“ ir jaunoji karta, atrodo, pasmerkta atkartoti matomus tradicinio vyriškumo ir moteriškumo modelius. Hiperseksualizuotas mergaičių šokis ir entuziastingas noras gyvai pamatyti vulgarumo nestokojančios merginų grupės „Capuccino“ koncertą nenuteikia itin optimistiškai.

Kadras iš filmo „Šventasis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filme subtiliai atskleidžiami lyčių vaidmenų šeimoje ir jų diktuojamo galios balanso niuansai. Vytui netekus darbo iškyla pavojus ir iš šeimos maitintojo statuso atsirandančioms galioms bei privilegijoms. Lietuvoje tradiciškai „tikro vyro“ pagrindiniu požymiu ir svarbiausia savybe vis dar laikomas gebėjimas uždirbti bei išlaikyti šeimą ir atvirkščiai – namų ruošos darbai, vaikų priežiūra vis dar laikomi labiau moteriškais. Todėl natūralu, kad Vytas net ir laikinai neskuba prisiimti namuose pasiliekančio ir juos puoselėjančio partnerio vaidmens, kuris jį priverstų jausti dar mažiau vyrišku. Prarasta galia, bejėgiškumo jausmas kompensuojamas siekiu kontroliuoti kūną – nuolat matome mankštinamą, apnuogintą, vyrišką Vytauto figūrą. Tvirtas kūnas kontrastuoja su socialiniu ir psichologiniu veikėjo pažeidžiamumu, o nuogumas tampa priešstata negebėjimui atsiverti, reflektuoti ir artikuliuoti savo nusivylimo, gėdos, nerimo ir skausmo.  

Vienas pirmųjų Lietuvoje vyriškumo sampratas ir praktikas nagrinėti pradėjęs sociologas, kultūros kritikas Artūras Tereškinas atkreipia dėmesį, kad „vyrai traumuojami tik jiems vieniems būdingais specifiniais būdais. Jų traumos ir sužeidimai susiję ne tik su posovietinės valstybės ekonomine, politine ir socialine tikrove, bet ir su lyčių ir seksualinių tapatybių normalizavimu. Ši traumos forma yra užmaskuota ir dažnai suvokiama kaip visiškai neproblemiška.“ („Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje, 2011).  

Kadras iš filmo „Šventasis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Šventajame“ į pirmą planą iškeliamas paprasto darbininko vyro portretas. Jis nerodomas nei vien kaip beviltiškų aplinkybių auka, nei kaip už savo nesėkmes asmeniškai atsakingas nevykėlis, o kaip kompleksiška asmenybė – jaučianti, kenčianti ir atsidūrusi aklavietėje, iš kurios neturi resursų išsikapstyti. Belieka absurdiškas stebuklo laukimas, net ir žinant, kad jis neįmanomas. O taip norėtųsi.  

Kodėl apskritai reikia socialinio kino? Viena iš priežasčių – toks kinas sudaro sąlygas pamatyti visuomenės sluoksnius ar asmenų grupes, kurie dažniausiai nustumiami į paraštes, nereprezentuojami viešojoje erdvėje arba vaizduojami karikatūriškai, supaprastintai, net paniekinamai. Dažnai socialinės atskirties grėsmę išgyvenančios grupės meno kūriniuose tampa tropais, šablonais. Taip, paradoksalu, nors atrodo, kad apie juos kalbama, išties jie įkalinami siaurame galimos reprezentacijos lauke  – kuriami ir dauginami stereotipai, už jų nebematant tikrų, gyvų, kvėpuojančių asmenybių, su visu jų kompleksiškumu. „Šventajame“ to pavyko išvengti ir dėl to – bravo!

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Gražuolė ir Pabaisa“
„Du Kine“ archyvas

Pastaraisiais metais jau tampa įprasta kurti vaidybinius filmus pagal legendines  Walto Disney`aus animacines juostas. Prisiminkime „Pelenę“ („Cinderella“, 2015) bei „Džiunglių knygą“ („The Jungle Book“, 2016). Apeliuojant į vaikystėje žiūrėtą klasiką, užsitikrinamas aiškus žiūrovų ratas ir komercinė sėkmė. Tad buvo tik laiko klausimas, kada bus sukurtas vaidybinis filmas pagal 1991 m. animacinį filmą „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast).

Šio uždavinio ėmėsi režisierius Billas Condonas. Jau patyręs statant miuziklus žanre (Dreamgirls, Chicago), jis siekia įrodyti, kad seną kaip pats laikas pasaką gali prikelti naujam gyvenimui. Tačiau, ar šiuo nauju kūriniu pasakoma kas nors naujo, abejotina. Pačioje siužetinėje linijoje naujovių beveik nėra – tai iš esmės klasikinės juostos atkartojimas. Tačiau yra įdomu stebėti, kaip animaciniai personažai atgyja ir juos įkūnija žymūs ir daugumos mylimi aktoriai.

Animaciniams personažams suteikiama gyvybė pasitelkiant ryškiausias Holivudo žvaigždes. Žinoma, žaviąją ir protingąją Belą įkūnija Emma Watson. Ir kaip gi kitaip. Juk šis personažas tiesiog neišvengiamai verčia prisiminti šią aktorę išgarsinusį Hermionos, nuolatinės Hario Poterio palydovės, vaidmenį. Luke`as Evansas vaidina narciziškąjį Gastoną. Patį baisųjį Pabaisą suvaidina „Dauntono abatijos“ (Downtown Abbey) žvaigždė Danas Stevensas. Tačiau jį, kaip ir kai kuriuos kitus aktorius (kad ir Ewana McGregor`, vaidinantį į žvakidę paverstą Lumierą, arba Ianą McKelleną, įkūnijantį laikrodį), atpažinti sunku. Dėl burtininkės prakeiksmo jų išvaizda nebėra tokia žmogiška (tiksliau, jie jau net nebėra žmonės).

Kadras iš filmo „Gražuolė ir Pabaisa“
„Du Kine“ archyvas

Tai ypač stipriai atsiliepia Pabaisos vaidmenį atliekančiam Danui Stevensui, nes jo kostiumas užgožia tikrąjį aktoriaus talentą ir neatrodo labai įtikinamai. Visgi kartais emocijos prasiskverbia pro kaukę ir šis aktorius parodo, ką sugeba. Luke`as Evansas neabejotinai puikiai atlieka jam patikėtą vaidmenį. Jo Gastonas pasipūtęs savimyla įnešą naujų gyvų spalvų tradiciniam animacinio filmuko personažui. Jis savyje įkūnija visą miestelio provincialumą. Jo žodžiai, išsakomi Belai filmo pradžioje, labai aiškiai išsako tai, apie ką yra ši miestelio realybė ir kad, jei mergina nori išgyventi, turi prisitaikyti.

Vienas smagiausių personažų yra LeFou (akt. Josh Gad). Visai nenuostabu, kad režisierius jį paverčia gėjumi, klasikinė animacinė juosta tiesiog šaukte šaukia to. Taip šio veikėjo veiksmai atrodo labiau motyvuoti ir Gastono sudievinimas turi paaiškinimą – štai ką reiškia meilė. Tuo labiau LeFou charakteris tampa nebe toks vienspalvis, nes jis pradeda klausinėti savo pasirinkimus ir Gastono elgesį.

Tačiau labiausiai įtikinanti yra Emma’os Watson vaidyba. Savo pasirinkimą Belos vaidmeniui Billas Condonas pagrindė Hermionos personažu. Ir taip, tai yra šios aktorės tipažas. Į šį charakterį ji įlieja ir paniekos, ir nepasitenkinimo, jame ženkliai mažiau tos naivios animacinio personažo šviesos. Dar labiau įtikina jos neprisitaikymas prie kaimo provincialumo ir stereotipų. Be to, paaiškėja, kad Emma Watson yra labai malonaus tembro savininkė. Žinoma, jai priskirtas feministinis vaidmuo nėra iki galo įtikinantis ir dvelkia paviršutiniškumu.

Kadras iš filmo „Gražuolė ir Pabaisa“
„Du Kine“ archyvas

Filmas „Gražuolė ir pabaisa“ yra 40 minučių ilgesnis už animacinę juostą. Tačiau tai pateisinama, nes jame labiau išplėtota santykių mezgimo tarp pagrindinių personažų tema – Belos ir Pabaisos meilė yra labiau įtikinama (žinoma, tai vis tiek pasakiška meilė ir ji nėra itin gili bei atskleidžianti subtiliausius niuansus). Be to, atsiranda daugiau istorijos konteksto paaiškinant, kodėl Bela ir Pabaisa yra tokie, kokie yra. Tačiau ši dalis atitinka Holivudui būdingus standartus. Įprastas psichoanalizės žaidimas – tragiška mamos mirtis ir piktas tėvas. Filme yra ir papildomų dainų. Visgi jos nesuskamba taip gerai, kaip originaliosios. Tačiau šiek tiek daugiau balso suteikiama Pabaisos personažui ir tai visai pasiteisina.

Filmo dekoracijos buvo kuriamos atsižvelgiant į laikotarpį, kada buvo parašyta knyga (šios pasakos autorė yra Gabrielle-Suzanne Barbot de Villeneuve). Todėl veiksmas mus nukelia 1740 m. Prancūziją. Žinoma, tai yra pasaka, todėl istoriškumo nereikėtų ieškoti. Visgi pradinė scena, kurioje būsimas prakeiktasis princas linksminasi su visa savo svita, primena to meto Prancūzijos karalių Liudviko XV-ojo dvarą ir garsiąją jo frazę „Po manęs nors ir tvanas“. Sarah Greenwood pasistengė, kad visa filmo atmosfera būtų patraukli akiai ir dekoracijos žavėtų smulkiausiomis detalėmis ir sodriausiomis spalvomis.

„Gražuolė ir pabaisa“ – gražus, šviesus ir mielas akiai filmas. Tik gali kilti abejonių, ar vertėjo kurti vaidybinį perdirbinį, nes originalumo jame nedaug ir jis iš principo atkartoja 1991 m. animacinį filmą. Tačiau aktorių vaidyba pateisina šį sprendimą. Visiems klasikinės juostos mėgėjams turėtų patikti ir ši versija, jei tik nesitikės kokių gilesnių minčių ar naujų sprendimų.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Jie patys iki galo netiki savo deklamuojama (deklaruojama?) poezija, savo filosofija. Jie stengiasi būti gerais pagrindiniais aktoriais savo pačių kuriamame spektaklyje – savo gyvenime, sudėliotame iš mažyčių naktinių etiudų. Tai – jaunystė. Tai laikas, kai blyksteli kaip kometa, nori išragauti kiekvieną naktį. Laikas, kuris negali tęstis be galo, nes kiekviena nauja naktis pradeda atnešti vis daugiau beprasmybės, palikdama judėjimą dėl paties judėjimo, pokalbius be dialogo, kelionę be tikslo.

Vynas, cigaretės, muzika, judesys – viskas, kas įtraukia, viskas, kas hipnotizuoja, viskas, kas leidžia būti čia ir dabar ir nebūti, ištirpti, išnykti, susilieti. Jaunas lenkų režisierius Michalas Marczakas pagauna, atrodo, taip sunkiai užfiksuojamą efemerišką gyvenimo etapą, dokumentuoja ir dėlioja savo herojų būsenų koliažą. „Visos nemiegotos naktys“ (Wszystkie nieprzespane noce, 2016) – naktinės Varšuvos ir jaunųjų jos gyventojų  portretas.

Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Tai nei dokumentika, nei fikcija. Arba ir viena, ir kita. Pagrindiniai veikėjai – Krzysztofas (Krzysztof Bagiński) ir Michałas (Michał Huszcza), į jų gyvenimus ateinančios ir juos apleidžiančios merginos – vaidina save. Krzysztofas ir Michałas yra performatyvaus meno studentai, garsaus Lenkų menininko Miroslawo Balkos mokiniai. Gal jie visai ir nevaidina, o gal vaidina tik kartais? Iki galo atsakyti į šį klausimą turbūt negalėtų net patys prieš kameras gyventi bandantys jaunuoliai. Gal ir nereikia. Šio filmo vertė kyla ne iš ambicijos dokumentuoti arba konstruoti realybę. Režisierius turi savo viziją ir tiesiog renkasi jam priimtiną būdą ją įgyvendinti.

Michalui Marczakui idėja sukurti šį filmą kilo stebint naują Varšuvos jaunimo kartą, kitokią nei jis pats. Tada prasidėjo klajonės po vakarėlius ieškant charizmatiškų herojų, techninis pasirengimas konstruojant lengvą ir mobilią filmavimo techniką (dažnai filmuojant vienintelė komanda būdavo už kinematografiją pats atsakingas Michalas Marczakas ir garso techikas), improvizacijos, kartais – laukimas. Filme esame dalykų, kurių surežisuoti, atrodo, neįmanoma. Vienas tokių – bene organiškiausias pasakojimo elementas – netikėtai užsimezgęs Michało ir Evos (Eva Lebeuf), buvusios Krzysztofo ir paties režisieriaus merginos, romanas, trijulės draugystė (savotiška Žiulio ir Džimo versija) bei neišvengiamai kylančios įtampos.  

Kadras iš filmo „Visos nemiegotos naktys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Visos nemiegotos naktys“ perteikia tą keistą naktinę nesvarumo būklę, kurioje vieną akimirką tave neša srauni srovė, kitą – esi paliekamas tiesiog lengvai plūduriuoti, paskendęs minioje nebejauti savęs arba kaip niekad aštriai patiri savo atskirtumą ir vienatvę. Kameros plastiškumas svariai prisideda prie šio hipnotizuojančio potyrio, kurį vainikuoja užburiantis apšvietimas bei filmą persmelkiantys muzikos ritmai.

„Visos nemiegotos naktys“ nėra nei „hipsteriškas“, hedonistiškas sau pačiam pataikaujantis pasakojimas, nei kritika. Michalas Marczakis mato ir fiksuoja grožį ir beprasmybę. Nekomentuodamas, neteisdamas, neidealizuodamas. Tai – atmosferiškas kinas, kinas potyris, kuris išėjus iš kino salės, visgi, po truputį ima nykti ir blėsti – kaip išnyksta sapnas, kaip išnyksta naktiniai prisiminimai, įsibėgėjus dienai.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Pradink“

Kažkada sėdėjau sau darbe, prokrastinavau pro langą žiūrėdamas, kažką lyg svajojau (o gal greičiau kažko gedėjau) ir mano galvoje toptelėjo toks klausimas: ar nėra taip, kad moterų idealizavimas galėtų būti laikomas tokia gana subtilia seksizmo forma? Kai vienai pažįstamai uždaviau šį klausimą, ji ilgokai mąstė, o galiausiai atsakė, kad labai gali būti.

Ko gero, taip ir yra. Idealizuodamas kitą žmogų rizikuoji savo galvoje jam kelti gerokai aukštesnius elgesio ir visokius kitokius standartus nei būtų sąžininga. Žalingas elgesys. O, regis, tokios kilnios intencijos būta! Kai pagalvoji, čia tokia XXI amžiaus liga, kuria laba dažnai serga į kairę linkstantys vakariečiai. Mes labai dažnai turime tokių puikių intencijų, taip stipriai norime būti empatiškais ir tolerantiškais, kad šiek tiek perlenkiame lazdą.

Debiutuojantis amerikiečių scenaristas ir režisierius Jordanas Peele, iki šiol geriau žinotas dėl savo humoro projektų, savo siaubo komedijoje (?) „Pradink“ (Get out, 2017) kaip tik ir nagrinėja šią ligą. Jeigu konkrečiau, kaip ji pasireiškia turtingose, pabrėžtinai „mėlynosiose“ valstijose, kuriose dauguma būtų „trečią kartą balsavę už Obamą“, rasinių santykių atžvilgiu.

Kadras iš filmo „Pradink“

Danielio Kaluuya personažas – juodaodis fotografas, turintis labai baltaodę merginą (Allison Williams), ir nepaisydamas savo geriausio draugo (Lil Rel Howery) atkalbinėjimų išsiruošiantis pas jos tėvus praleisti savaitgalio ir tiesiog šiaip prisistatyti. Savaime suprantama, išvykos jis laukia su nemenku nerimu, mat draugė savo gimdytojams net neužsiminė, kad jis juodaodis, o turtingų baltaodžių apgyvendinti priemiesčiai tikrai neatrodo ta vieta, kurioje galėtum jaustis jaukiai ir saugiai.

Aišku, galiausiai nuvykus į tuos prabangius namus viskas atrodo beveik idiliškai. Merginos tėvai labai draugiški, pabrėžtinai nekreipiantys dėmesio į potencialaus žento rasę. Tačiau iš tikrųjų viskas per daug idiliška. Na žinote, lyg to ištaigingo namo rūsyje iš tikrųjų būtų slepiama kažkas šiurpaus (kche kchem…). Nuo šio momento „Pradink“ fabulą į priekį ir varo D. Kaluuya ir auditorijos siekis išsiaiškinti, kas visgi su ta idealiai malonia šeima yra negerai.

Nieko daugiau pasakoti apie filmo siužetą net ir nesinori. Tiesą sakant, kuo mažiau apie jį žinosite eidami į kino salę, tuo geriau. Taip, nieko ypač originalaus šioje istorijoje nėra. Galima netgi sakyti, kad ji gana nuspėjama, todėl jeigu tik galite pasilikti erdvės nustebimui, tai taip ir padarykite.

Kadras iš filmo „Pradink“

Tačiau iš tikrųjų ne istorijos originalume slypi „Pradink“ žavesys (aš į jį ėjau sau išsispoilinęs beveik viską, ką tik įmanoma). Visas smagumas slypi jo detalėse, niuansuose ir J. Peele’o vizijoje. Rasizmas gana kebli tema. Ypač mums. Mes su juo tiesiog turime mažai progų susidurti, o ir kai susiduriame, tai nutinka labai tiesmukai. Koks nors viešas veikėjas (buvęs antrosios religijos treneris ar Seimo narė) pavartoja rasistinį įžeidimą, koks nors idiotas pagalvoja, kad nieko čia blogo televizijos ekrane staipytis su juodai išdažytu veidu, ar kokie nors kretinai per Lietuvos-Prancūzijos futbolo varžybas iškelia gėdingą plakatą ir t.t. Visa tai rasizmas, bet toks labai banalus rasizmas, pagimdytas kvailumo ir asmens ribotumo.

Rasizmas, apie kurį sarkastiškai kalba J. Peele, visai kitoks. Veiksmas juk vyksta vienoje iš „mėlynųjų“ valstijų.  Banalių rasistų čia nėra. Juk ne respublikonų dominuojamuose JAV pietuose veiksmas vyksta. Atvirkščiai, visi čia labai progresyvūs. Pabrėžtinai. D. Kaluuya personažu visi intensyviai domisi, sako jam komplimentus. Tačiau kažkodėl visai tai jį glumina. Gal todėl, kad toks elgesys ne ką mažiau rasistiškas nei atviri įžeidinėjimai, nes, nors ir sakomi pozityvūs, malonūs dalykai, vis tiek ryškiau matoma žmogaus odos spalva, o ne jo asmenybė.

Būtent toks užslėptas, teigiamas rasizmas ir tampa filmo satyros pagrindu. Galų gale jis padidinamas iki groteskiško, šiek tiek komiško lygmens. Tikrai sunku imti ir taip drąsiai pareikšti, ką norėjo pasakyti J. Peele, bet, ko gero, vienas iš jo tikslų buvo parodyti, kokį liguistą atspalvį gali įgauti kairiųjų siekis žūtbūt pasirodyti progresyviais. Labai liguistą. Ir pagrindinis siužeto twistas filmo logikoje netgi atrodo labai suprantamas. Žiūrėdamas į tuos turtingus,  itin baltaodžius žmones, iš visų jėgų besistengiančius pademonstruoti savo šiuolaikiškumą, imi visai tikėti, kad jie gali užsiimti tuo, kuo užsiima.

Kadras iš filmo „Pradink“

Jeigu reikėtų ieškoti priekabių, tai nemalonė, visų pirma, tektų scenarijui. Prie režisūros visiškai nesinori kabinėtis. Tiek tempas, tiek nuotaika, tiek atlikimas yra aukščiausio lygio. Aktorių darbas irgi adekvatus. Būtent pati istorija kartais kliūna. Kai kurie jos vingiai visgi atrodo pernelyg patogūs arba pernelyg greiti. Galų gale, ir pasakojimo tonas kartais pasikeičia gana neprognozuojamai. Tačiau visai tai labiau smulkmenos, o ne rimti priekaištai. Filmas iš esmės įgyvendina visus tikslus, kuriuos sau išsikelia.

Tiesa, „Pradink“ turi ir dar vieną gana didelį minusą, kuris galioja tik mums, ne JAV gyventojams. Kokie pasinėrę į jų kultūrą bebūtumėme (gal kažkam iš jūsų netgi teko savomis kojomis ta žeme pavaikščioti), mes jos iki gali negalime suprasti, nes paprasčiausiai ten negimėme, neaugome ir negyvename. Kelis šimtmečius besitęsiančias rasine įtampas mes suvokiame tik kaip pašaliniai stebėtojai. J. Peele jas asmeniškai išgyveno ir išgyvena. Kaip ir visi kiti amerikiečiai. Kitaip tariant, šio filmo auditorija pakankamai vietinė. Man regis, jis ir šiaip gana hit or miss, o mūsuose tai jausis dar labiau.

Taigi „Pradink“ tiks ne visiems. Tenka su tuo susitaikyti. Todėl net ir rekomenduoti jį kažkaip nedrąsu. Labai gali būti, kad už tokią rekomendaciją būtumėte ne pagirtas, o prakeiktas, nes vienam šis filmas pasirodys puikus, o kitam – visiškas mėšlo gabalas. Nuspręsite patys. Šių eilučių autorius savo sprendimą padarė labai lengvai.

Filmo anonsas: